Dviračiais „Per šimtmetį švenčiančios Lietuvos ežeringąją šiaurės-rytų Aukštaitiją“

Krašto keliais, vietiniais keliukais, miško takeliais ir net per Antalieptės marias daugiau kaip 70 km nusidriekė 2018 m. gegužės 18-20 d. Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijos vyr. specialisto, kraštotvarkininko Osvaldo Visocko organizuotas žygis dviračiais. Žygyje dalyvavo 30 Salako pagrindinės mokyklos esamų (6-10 kl.) ir buvusių mokinių. Žygis buvo skirtas paminėti Lietuvos šimtmetį, drauge prisimenant Salako, Degučių, Antalieptės ir Dusetų istoriją, neatsiejamą nuo Lietuvos gimtadienio.

Prasidėjo žygis Salako miestelyje. Gegužės 18 d. 8 val. ryto, Gražutės regioninio parko lankytojų centro kiemelyje išsirikiavo 30 jaunųjų dviratininkų – žygio dalyvių. Dviratininkai, judėdami nedideliu tempu, prisiminė 522 m. mininčio Salako miestelio istoriją. Šią paįvairino kelyje sutiktas kultūros paveldas: Salako Nepriklausomybės paminklas, dviaukštė Salako koplytėlė, prie kurios tarpukariu buvo sutiktas prezidentas Antanas Smetona ir gynybos ministras Stasys Raštikis.
Toliau dviratininkai važiavo į Bajotiškes, o iš jų valtimis persikėlė į Blėkiškes – didžiausią Antalieptės marių pusiasalį.
Čia persikėlus žygio dalyviai tuoj pat išsiaiškino, jog ties Antalieptės marių krantais yra nusidriekęs neaprėpiamas salų ir salelių labirintas. Be to, žygio dalyvių akis stebino Antalieptės marių atodangos, kurios buvo suformuotos marių krantų erozijos. Labiausiai keliauninkų dėmesį prikaustė Skeldų sala, dar vadinama Pasaga. Ji pakerėjo aukštais krantais. Šioje saloje buvo pastebėtas memorialinis paminklas – kryžius su nedideliu krucifiksu, žymintis senųjų Skeldų kapinių buvimo vietą iki Antalieptės marių susiformavimo. Ant paminklo yra informacinė lentelė „Skeldų kaimo kapinės uždarytos 1957 m.“.
Pirmoji žygio dviračiais dalyvių diena baigėsi patyrus nuostabių įspūdžių, įsitikinus, kokia graži ir gamta bei kultūra turtinga šiaurės-rytų Aukštaitija...

Gegužės 19 d. rytą jaunieji žygio dalyviai jau tvarkė savo stovyklavietę. Apsižiūrėję ar nieko nepaliko, dviratininkų būrys patraukė į Blėkiškių pusiasalio centrinę dalį ir ten pamatė neaprėpiamą kultūros paveldo įvairovę, menančią I tūkst. po Kr.- XIX a. pab.
Žygio dalyviai keliaudami miškingu Blėkiškių pusiasaliu sužinojo, kaip per tūkstančius metų keitėsi žmonių gyvenimo būdas, laidojimo papročiai, pasaulėžiūra. Kaip pagoniškąjį kultą keitė katalikybė su savo tradicine etnine lietuvių kultūra. Kaip Blėkiškių pusiasalyje buvo suformuota pradžia išskirtinio lietuviško kryžiaus sinkretizmo reiškiniui.
Visa ši informacija buvo sužinota lankant Galminių piliakalnį, 6 pilkapynus, sudarytus iš 54 pilkapių ir senąsias Galminių kaimo kapines.
Žygio dalyviai, nors ir nedalyvavo archeologinėje ekspedicijoje, tačiau išsiaiškino, jog jų matytas piliakalnis yra I tūkst. po Kr. įsiliejantis į IX-XII a. laidojimo tradicijas liudijančių 6 pilkapynų gretas. Apie juos archeologinėje literatūroje rašoma, jog Galminių kaimo laukuose XIX a., tarp dviejų ežerų buvo iki 100 pilkapių, išsimėčiusių šiaurės – pietų kryptimi, pailgame plote. Kai kuriuos iš jų kasinėję piemenys ir rasdavę žmonių kaulų, surūdijusių pentinų, pasagų ir durtuvų. Pagal vietinių žmonių pasakojimą pilkapių vietoje (nenurodoma, kurio pilkapyno) vykęs rusų mūšis su švedais.
Suvokę Galminių kultūrinio komplekso reikšmę žygio dalyviai tęsė antros dienos kelionę. Jos metu žvyruotais keliais buvo keliaujama link Šalinėnų. Kita žygio stotelė – Antalieptės hidroelelektinė, ji žygeivius pasitiko su trenksmu, nes 2980 kW galia pasižyminti ir pagal galingumą esanti antroji kalnų tipo elektrinė Lietuvoje, ne vieną privertė užsikimšti ausis. Visgi, netrukus žygio dalyviai sukluso, ypač išgirdę, jog hidroelektrinės statyboms prireikė 26,6 mln. rublių. Dar labiau žygio dalyvius suglumino žinia, jog pastačius hidroelektrinę 1959 m. vanduo užliejo 800 ha plotą. Buvo supilta 14 dambų jungiančių didesnes gyvenamas ir dirbamas salas. Iš užlieto ploto iškelta 226 įvairūs statiniai: 44 gyvenamieji namai, 23 daržinės, 60 pirčių, 35 tvartai, 2 vandens malūnai, Kruopelių cerkvė, iškirsta beveik 400 ha miškų ir krūmų. Po vandeniu liko keliai ir dalis Šventosios upės vagos.
Visgi, Antalieptės marios nesunaikino Antalieptės miestelio į kurį sėkmingai buvo keliaujama toliau. Tačiau reikėjo atsigaivinti ir čia pasitaikė puikusis Antalieptės šaltinėlis. Jo dėka žygeiviai vėl kupini jėgų mėgavosi romantizmo, baroko, klasicizmo laikų šedevrais – Antalieptės basųjų karmelitų vienuolyno kompleksu, besijungiančiu su Inovatorių slėniu, Antalieptės vandens malūnu. Galiausiai smagiai laiką praleido bevaikščiodami per 1986 m. Antalieptės centre pastatytą „beždžionių tiltą“. Ne veltui sakoma, jog tiltas ypač mėgstamas vaikų ir į Antalieptę atvykstančių svečių.
Toliau kelias vedė į Dusetas. Įsikūrus prie Sartų ežero smalsumas nugalėjo. Buvo gilinamasi, kuo gi dar Sartų ežeras neįprastas. Ir taip buvo išsiaiškinta, jog: Sartų ežeras iš visų Lietuvos ežerų turi ilgiausią kranto liniją – beveik 80 km. Sartų ežeras primena šakotą medį, kurio kamienas 12,7 km ištįsęs šiaurės-pietų kryptimi, o nuo jo į abi puses linksta šakos ir nuo jų „nutrūkę“ ežerai – Zalvė, Zaduojys. Sartų ežero šakos turi vardus: Dusetos, Bradesos (Zalvos), Pasartės, Kriaunakumpio (Lašės), Audrakumpio (Ragavos), Kalbutiškių. I Audrakumpį įteka Audra, į Kriaunakumpį — Kriaunos upė. Kadangi Sartus maitinantis baseinas yra šimteriopai didesnis už paties ežero plotą, vandens lygis ežere pavasarį vidutiniškai pakyla 1,2 m, o 1951 m. buvo pakilęs daugiau nei 2 m. Sartų pavadinimas todėl ir kildinamas iš „sarto“ t.y. „raudo, rusvo“ – taip ežeras atrodo pavasarį.

Dusetose pagrindinis dėmesys buvo sutelktas tarpukario Lietuvos pasiekimams. Šiuos įamžino Dusetų Nepriklausomybės paminklo aplankymas. Stovint prie paminklo buvo sunku į jį žvelgti nepakėlus galvos. Nes viso šis milžinas yra net 7,7 m aukščio. Statant paminklą į jo pjedestalą buvo įmūrytas butelis su visomis tuo metu Lietuvoje funkcionavusiomis monetomis, visam Dusetų valsčiui priklausiusių kaimų ir vienkiemių pavadinimais. Valstybinių švenčių metu prie paminklo būdavo atsimenami už Lietuvos Nepriklausomybę galvas padėję kariai. Paminklas būdavo apjuosiamas iš eglių šakų nupintais vainikais. Sovietmečiu, 1952 m., paminklas buvo nugriautas – statula įmesta į Sartų ežerą, postamentas apdaužytas ir užkastas paminklo stovėjimo vietoje. 1990 m. paminklas atkurtas. Deja, pirmoji skulptūra taip ir neatrasta Sartų gelmėse.
Dusetų Nepriklausomybės aikštėlėje stovintis paminklas simbolizuoja Lietuvos istorijai svarbius etapus: pamatai ir cementiniai figūriniai apvadai primena didingą Lietuvos praeitį; siaurėjantys laipteliai aukštyn politinį ir teritorinį Lietuvos valstybės silpnėjimą; Vertikalūs rėžiai laiptelių ir stulpelių pabaigoje – paskutinį Lietuvos padalijimą; Maži vos pastebimi laipteliai, virš rėžių – tautinės sąmonės atbūdimo laikai.
Lankantis Dusetose žygio dalyviai, be abejo aplankė ir Dusetų Švč. Trejybės bažnyčią bei barokinę varpinę. Šioje buvo XIX a. buvo įrengta Šv. Kryžiaus koplyčia, per 1831 metų sukilimą Lietuvoje sukilėliai čia slėpė savo ginklus.
Dusetos nors ir mažiausias Lietuvos miestas, tačiau didingas savo dailės kūriniais, kurių gausą žygio dalyviai išvydo aplankytame „Skulptūrų parke“. Jame keliauninkai atrado kampelį – Dusetų vinkšnos pavėsį ir leido sau prisiminti iš Dusetų krašto ir gretimų apylinkių kilusius žymius Lietuvos kūrėjus: poetą Paulių Širvį, poetą Antaną Vienažindį, poetą Antaną Stazdą, kompozitorių Juozą Gruodį, poetą Petrą Gaulę, Domą Šidlauską – Visuomį ir kalbininką Kazimierą Būgą, nekūrusią, tačiau bebaimę, 1831 m. sukilimo dalyvę Emiliją Pliaterytę.
Taip pasibuvimas Dusetose neprailgo. Ypač aptarus šio miesto istorijos ypatybes ir pagrindinius, įsimintiniausius istorinius įvykius.
Išvykus iš Dusetų, pravažiavus apie 10 km. buvo galimybė prie Vencavo ežero sustoti ir pasigrožėti 1937 m. pastatytu Vencavų malūnu. Šis trijų aukštų aštuonkampio plano vertikaliai siaurėjantis medinis pastatas žygio dalyviams pasirodė itin įdomus. Ypač sužavėjo malūno fasadus skaidantys maži statūs langeliai ir laužyto profilio „kepurė“, kuri uždengia sukimosi ratą su įrenginiais bei virš jos įtaisyta metalinė vėtrungė su kiaurai išpjaustyta statybos data. Keliautojams buvo paaiškinta, jog šis malūnas – XX a. pirmosios pusės kepurinio vėjo malūno pavyzdys. Kepuriniai malūnai, nuo stiebinių skiriasi tuo, kad jų sparnai buvo gręžiami prieš vėją ne su malūno liemeniu, o tik su viršutine malūno dalimi – kepure. Kaip ir dauguma Lietuvai būdingų malūnų Vencavų malūnas yra ketursparnis. Jo rūsyje 1973 m. buvo filmuoti 4 dalių filmo „Tadas Blinda“ epizodai.
Iškeliavus iš Vencavų žygio dalyviai aplankė Degučius. Šis kaimas visiems buvo puikiai žinomas, tačiau žinių bagažas apie šį XIX a. išgarsėjusių administracinį vienetą tikrai pasipildė. 1973 m. rastas Degučių metraštis „pasakojantis“ apie XVII a.–XIX a. sentikių gyvenimo įvykius. Taip pat esama Degučių kraštovaizdžio draustinio, kuriame prie Samanio ežero veda 2 km ilgio Degučių pažintinis takas su garsiuoju Milžino Samanio sukurtu piliakalniu, kuriame XIII a. galėjo būti kunigaikščio Šiukščio pilis, o XIX a. I-oje pusėje Emilija Pliaterytė buvo įsirengusi slaptą štabą.
Degučių kaimas rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1669 m., tačiau daugiausiai visų žinomu tapo nuo XIX a. vidurio, kai buvo nutiestas kelias Peterburgas–Varšuva ir šalia jo pastatyta pašto arklių keitimo stotis su paštu ir sargybine. Na, o XX a. šį tranzitinėje zonoje esantį kaimą išgarsino 1928 m. pastatytas Nepriklausomybės paminklas (dailininkas A. Rūkštelė), 1958 m. nugriautas, 1990 m. atstatytas (dailininkas A. Šeduikis) bei Savanoris V. Liminskis, žuvęs 1919 m. kovojant dėl Lietuvos nepriklausomybės.

Paskutinysis kelionės etapas – 11 km. nuo Degučių iki Salako buvo įveiktas greitai. Galbūt tai lėmė žygio dalyvio noras namo, galbūt prisidėjo tai, jog keliauninkus užliejo nesuvokiamas noras nesustoti.
Bet kokiu atveju, viso žygio metu keliautojai buvo vedami vienybės jausmo. Juos lydėjo bendruomeniškumas tiek minant dviračius, tiek statant palapines ar gaminant vakarienę. Naktį sutemus nereikėjo žiūrėti į žvaigždes pakako pulko žėrinčių keliauninkų akių, užkrečiančių pozityvia nuotaika ir noru judėti toliau, noru pažinti ir prisiminti... Galiausiai, vėl suorganizuoti žygį naujų mokslo metų pradžios proga.