Į parką grįžo lūšys
Data: 2015. 02. 20
Vilkas visuomenėje konfliktiška, tačiau saugoma rūšis. Įrašytas į CITES konvencijos II priedą, Berno konvencijos III priedą ir Europos Sąjungos Buveinių direktyvos V priedą, t. y. Lietuvai suteikta išimtis medžioti vilką išlaikant gyvybingą populiaciją.
Lūšis taip pat įrašyta į CITES konvencijos II priedą, Berno konvencijos III priedą ir Buveinių direktyvos II priedą bei Lietuvos raudonąją knygą.
Bendradarbiaudama su Zarasų miškų urėdija Gražutės regioninio parko direkcija prisijungė prie dalies apskaitų vasario 3-6 d. parko teritorijoje. Apskaitos rezultatai parodė, kad vilkas parko teritorijoje retkarčiais tik praeina ir pastoviai negyvena kaip ir per pastaruosius 15 metų. O štai lūšis ne mažiau kaip po 20 metų vėl apsigyveno parko teritorijoje. Šiuo metu vyksta lūšių ruja ir gyvūnai, ypač patinai, apeina didžiulę teritoriją. Siųstuvais nustatyta, kad priklausomai nuo geografinės vietovės, lyties, grobio išteklių vietovėje ir kitų faktorių lūšies individuali teritorija gali būti nuo 10000 iki 150000 ha. Panašu, kad Gražutės regioniniame parke yra mažiausiai vienos lūšies individualios teritorijos centras. Gyvūnas užfiksuotas dar rudenį, o atliekant apskaitą aptikti dviejų individų pėdsakai, kas leidžia manyti apie susidariusią porą. Lūšies pėdsakai aptikti ir antroje vietoje, kur, matyt, individuali gyvūno teritorija tik dalinai įsiterpia į parką. Lūšis dėl grobio konkuruoja su vilku ir paprastai palieka teritoriją, jei joje pastoviai gyvena vilkai. Kartais gausiose grobiu teritorijose sugyvena abi rūšys.
Apie vilką nemažai rašoma dėl jo pastovaus konflikto su žmogumi, o kas žinoma apie slapukę lūšį? Lūšis tipiška tankių mišrių ar spygliuočių miškų gyventoja vengianti miško pakraščio, tačiau atsižvelgiant į didžiulę individualią teritoriją gali būti pastebėta įvairiuose biotopuose. Gyvūnai, išskyrus rujos ir jauniklių auginimo metą, gyvena pavieniui. Tik patelė augina jauniklius, kuriuos atveda ramioje, nuošalioje vietoje įrengtame guolyje. Jaunikliai nuo patelės atsiskiria iki sekančios rujos. Medžiodama išnaudoja puikiai išvystytą regą, uoslę ir klausą. Dažniausiai aptikusi grobį medžioja sėlindama, iš pasalų. Grobis-įvairūs smulkūs ar vidutinio dydžio gyvūnai: varlės, paukščiai, peliniai graužikai, bebrai, kiauniniai žvėreliai, lapės, kiškiai, stirnos. Priešingai nei vilkui lūšiai visiškai nebūdinga naminių gyvulių medžioklė. Dėl lūšies slapumo ir retumo ją pamatyti yra laimės dalykas.
Tiek vilkas, tiek lūšis lengviau sumedžioja ligotą, nusilpusį grobį, tad jie yra būtini ekologinės pusiausvyros palaikymui ir svarbūs kaip biologinės įvairovės elementai.
Lūšis taip pat įrašyta į CITES konvencijos II priedą, Berno konvencijos III priedą ir Buveinių direktyvos II priedą bei Lietuvos raudonąją knygą.
Bendradarbiaudama su Zarasų miškų urėdija Gražutės regioninio parko direkcija prisijungė prie dalies apskaitų vasario 3-6 d. parko teritorijoje. Apskaitos rezultatai parodė, kad vilkas parko teritorijoje retkarčiais tik praeina ir pastoviai negyvena kaip ir per pastaruosius 15 metų. O štai lūšis ne mažiau kaip po 20 metų vėl apsigyveno parko teritorijoje. Šiuo metu vyksta lūšių ruja ir gyvūnai, ypač patinai, apeina didžiulę teritoriją. Siųstuvais nustatyta, kad priklausomai nuo geografinės vietovės, lyties, grobio išteklių vietovėje ir kitų faktorių lūšies individuali teritorija gali būti nuo 10000 iki 150000 ha. Panašu, kad Gražutės regioniniame parke yra mažiausiai vienos lūšies individualios teritorijos centras. Gyvūnas užfiksuotas dar rudenį, o atliekant apskaitą aptikti dviejų individų pėdsakai, kas leidžia manyti apie susidariusią porą. Lūšies pėdsakai aptikti ir antroje vietoje, kur, matyt, individuali gyvūno teritorija tik dalinai įsiterpia į parką. Lūšis dėl grobio konkuruoja su vilku ir paprastai palieka teritoriją, jei joje pastoviai gyvena vilkai. Kartais gausiose grobiu teritorijose sugyvena abi rūšys.
Apie vilką nemažai rašoma dėl jo pastovaus konflikto su žmogumi, o kas žinoma apie slapukę lūšį? Lūšis tipiška tankių mišrių ar spygliuočių miškų gyventoja vengianti miško pakraščio, tačiau atsižvelgiant į didžiulę individualią teritoriją gali būti pastebėta įvairiuose biotopuose. Gyvūnai, išskyrus rujos ir jauniklių auginimo metą, gyvena pavieniui. Tik patelė augina jauniklius, kuriuos atveda ramioje, nuošalioje vietoje įrengtame guolyje. Jaunikliai nuo patelės atsiskiria iki sekančios rujos. Medžiodama išnaudoja puikiai išvystytą regą, uoslę ir klausą. Dažniausiai aptikusi grobį medžioja sėlindama, iš pasalų. Grobis-įvairūs smulkūs ar vidutinio dydžio gyvūnai: varlės, paukščiai, peliniai graužikai, bebrai, kiauniniai žvėreliai, lapės, kiškiai, stirnos. Priešingai nei vilkui lūšiai visiškai nebūdinga naminių gyvulių medžioklė. Dėl lūšies slapumo ir retumo ją pamatyti yra laimės dalykas.
Tiek vilkas, tiek lūšis lengviau sumedžioja ligotą, nusilpusį grobį, tad jie yra būtini ekologinės pusiausvyros palaikymui ir svarbūs kaip biologinės įvairovės elementai.