Įvyko edukacija ,,Susikurk savo Graudulinę žvakę”
Ar žinojote, jog „nuo Grabnyčių – kreiva vėžė“ arba „nuo Grabnyčių pavaža krypsta“; „nuo Grabnyčių nebereik šildyt gryčių“. Vadinasi, jau prasideda atlydžiai, artėja pavasaris. Kad pavasaris jau čia pat dar sausio 25 d. per Pusiaužiemį išpranašavo barsukas.
Visgi, ties šiuo aspektu neapsistojome ir pavasario aidų ieškojome Gražutės regioninio parko Lankytojų centre. Čia sausio 29 d. įvyko edukacija ,,Susikurk savo Graudulinę žvakę“. 10 edukacijos dalyvių nuotaikingai sutiko ir apie vasario 2 d. Grabnyčios šventės pagrindinio atributo – Graudulinės žvakės – senuosius liejimo būdus papasakojo „Medūkis“ įkūrėjai, ūkininkai – bitininkai Dalia ir Rimas Vaitukaičiai.
„Tačiau apie viską iš pradžių…“
Šia gaida prasidėjo edukacija išsirutuliojusi į pasakojimą apie tolimiausią senovę. Pasirodo, nuo neatmenamų laikų vaškas buvo naudojamas ne tik lieti žvakes. Dalia Vaitukaitienė pasakojo, jog: „Senovės Egipte vašką su medumi naudojo mirusiems balzamuoti.
Dalia Vaitukaitienė papasakojo, jog Kaune buvo gaminami 16 kg svėrę vaško akmenys. Šie buvo antspauduojami ir importuojami į krikščioniškąją Europą, mėgusią kariauti ir linkusią patrankų gamybai naudoti (kaip atrodytų nerealu) vašką. Taigi, sužinojome, jog ne tik gintaras ir kailiai buvo lietuvių pagrindinės eksporto prekės į užsienį, bet ir vaškas bei medus.
Įgavę žinių apie vaško naudą ir reikšmę net ir Europai, galiausiai, ėmėmės aiškintis vieno iš dažniausių vaškinių produktų žvakės (konkrečiai Graudulinės arba perkūninės) senąsias gamybos ypatybes.
Pasirodo, graudulinė arba perkūninė žvakė tai bažnyčioje per Grabnyčias degama ir šventinama žvakė. Grabnyčios dienai buvo paprotys susisukti po plonytę vaško žvakę (perkūninę). Tai būdavo storo lininio siūlo su vašku žvakė, vyniojama ant medinės lentelės. Ši žvakė dar vadinama vyniotine žvake. Grabnyčios (graudulinė) žvakė buvo deginama prie mirštančiojo ar per šermenis, uždegama apsaugai nuo perkūnijos ir kitų pavojų.
Daugelis tikinčiųjų vasario 2-ąją eidavo į bažnyčias įsigyti šventintų žvakių arba pašventinti savo pačių pasigamintų, kurias vasario 2 d. apnešdavo triskart aplink stalą ar židinį, po to visiems namiškiams kryžmai padegindavo plaukus ties kakta, pakaušiu ir paausiuose – apsaugai nuo žaibų ir nuo visų kitų nelaimių. Tikint, kad graudulinė žvakė atgina perkūnijos grėsmę, vos užslinkus audros debesims, ją uždegdavo ir statydavo ant palangės. Pradedant statybas, gabaliukas graudulinės žvakės būdavo paslepiamas pirmojo vainiko sankirtoje. Bitininkai į naują avilį įdėdavo sukryžiavę du graudulinės gabaliukus – „kad velnias spiečiaus neišvestų“.
Senovėje per Grabnyčias su graudulinėmis žvakėmis būdavo buriama. Uždegus žvakę būdavo žiūrima, kur link krypsta jos liepsna. Jei į trobos vidų – iš tų namų neišeis laimė, o jei durų pusėn – nieko gero, laimė iškeliaus pro duris, be to, protėviai tikėdavo, kad gali būti, kad kas nors iš namiškių pro tas duris išeis, greitai mirs.
Daug istorijų ir žinių… Visgi, smagiausia buvo ta, jog su naujuoju žvakių liejimo būdu viso esama 3-ų. Ir visus juos edukacijoje bus galima išbandyti. Pradėjome nuo lengviausio: klasikinės vaškuolės gaminamos iš vaškienos.
Šių žvakių gamyba trūko neilgai. Taigi, perėjome prie žvakių liejimo senuoju būdu ,,su lanku”. Ant kiekvieno lanko kriukelio buvo kariamas siūlas (medvilninis dagtis, išmirkytas druskos tirpale) ir ant jo besikeičiant edukacijos dalyviams maždaug 1 val. buvo pilamas karštas vaškas. Taip senojo amato „atsikando“ visi susirinkę. Be viso to, edukacijos dalyviai nepraleido progos susipažinti ir su naujienomis: išsiliejo žvakeles ir 3-uoju būdu – naudodami silikonines formeles.
Greitai ir nepastebimai prabėgo edukacija, kurią vainikavo ir paįvairino Vaitukaičių ūkio „Medukis“ gardėsiai bei dalyvių sekama pasaka.
Su susižavėjimu edukacijos dalyviai paliko vašku kvepiančią salę. Neliko nė vieno, kurio etninės kultūros akiratis nebūtų nepraplėstas.
