Jaunųjų ekoreindžerių kelionė į Aukštaitijos nacionalinio parko Gamtos mokyklą
Data: 2016. 04. 08
Ir štai dar vienas suplanuotas Jaunųjų ekoreindžerių žygis. Šį kartą iš Salako į Aukštaitijos Nacionalinio parko Gamtos mokyklą. Pasiėmę po dviratį, kartu su vadovu Osvaldu Visocku išvažiavome dviem dienom. Buvo šeštadienis, šiek tiek vėjuota, bet mūsų tai netrikdo. Susirinko prie Gražutės regioninio parko direkcijos 22 norintys pakeliauti žmonės.
Taigi išvažiavome apie 11 ryto ir pirmoji mūsų „stotelė“ buvo šalia Salako esanti Seisminė stotis ir Salako piliakalnis pavadinimu Puodiakalnis. Tikrai neįprastas pavadinimas! Ten mūsų vadovas mums papasakojo, kad piliakalnis buvo naudojamas prieš 1000 metų. Piliakalnis yra saugomas valstybės. Piliakalnis labai apardytas arimų, dar kolūkių laikais dirbant čia plytinčius laukus. Įdomus objektas – seisminės stotis, kuri pastatyta fiksuoti žemės virpesius ir tiekti duomenis Ignalinos atominei elektrinei.
Važiavome toliau. Numynėme į Kazitiškio miestelį. Ten pailsėti sustojome prie Kazitiškio Šv. Vyskupo Stanislovo bažnyčios (1908 metų statybos). Kazitiškis – kaimas Ignalinos rajono savivaldybės teritorijoje, šalia kelio Vilnius – Švenčionys – Zarasai, 11 km į šiaurę nuo Ignalinos, prie Švoginos upės ir Gilučio ežero, netoli Aukštaitijos nacionalinio parko. Seniūnijos, parapijos ir seniūnaitijos centras. Tarpukaryje Kazitiškį buvo okupavusi Lenkija. O Carinės Rusijos laikais čia veikė slapta lietuviška mokykla.
Pasidarėme sumuštinių ir užkandome. Pailsėję bei geros nuotaikos visi kartu vykome toliau. O buvo linksma! Visi susirinkę buvo be galo draugiški. O štai gamta... gražus ankstyvas pavasaris. Gera matyti atbundančią gamtą. Pamatėme gandrus, dvi gerves ir kitų įvairiausių paukščių. Netgi stirnų pulkelis pro mus pralėkė. Grožėdamiesi gamta įvažiavome į Ažvinčių girią. Kitas sustojimas laukė prie už Lietuvos laisvę kovojusių Partizanų paminklo. Osvaldas mums papasakojo apie tai, kodėl partizanai visada turėjo slapyvardžius. Kokie jie būdavo. Ažvinčių giria – tai devintas pagal plotą (plotas 220 km²) Lietuvos miškų masyvas, esantis Lietuvos rytuose. Driekiasi Aukštaitijoje, Ignalinos, Zarasų ir Utenos rajonuose. Paviršius kalvotas, gausu ežerų ir pelkių. Girioje gyvena daug retų Lietuvos gyvūnų, randama retų, nykstančių augalų. Dalį kelio važiavome Aukštaitijos Nacionaliname parke. Netrukus įvažiavome į Vaišniunų kaimą. Per Vaišniūnus eina dviračių, autoturizmo ir vandens turizmo trasos. Vaišniūnai – kaimas Aukštaitijos nac. Parke, Ignalinos rajono vakaruose, šalia kelio Vaišniūnai – Ginučiai – Kirdeikiai, ant šiaurinio Dringio ežero kranto ir Švoginos upelio. Ežero pakrantėje prie kaimo yra miško parkas. Ant kalvos matėme kaimo kapinaites, kurios garsėja tuo, kad išlikę XIXa. Pab.-XXa. Lietuvių liaudies memorialiniai paminklai. Rašytiniuose šaltiniuose Vaišniūnai minimi 1554 m. Kaime gyveno žvejai, miškininkai, sielininkai. Per Vaišniūnus ėjo didysis sielių kelias iš Ažvinčių girios Dringio ežeru, toliau per upes, ežerus į Neries upę. Aukštaitijos nacionalinis parkas – seniausias nacionalinis parkas Lietuvoje, įkurtas 1974 metais siekiant išsaugoti unikalią trijų kraštovaizdžio sričių sandūroje esančią Žeimenos aukštupio ekosistemą, jos gamtos ir kultūros vertybes. Parkas įkurtas 1974 m. Tai buvo trečiasis nacionalinis parkas TSRS (po Estijos ir Latvijos). Parke yra daugybė kraštovaizdžio, hidrografinių, telmologinių ir kitų gamtos draustinių. Keli senieji kaimai turi etnokultūrinių draustinių statusą.
Pagaliau pasiekėme Meironyse Aukštaitijos nacionalinio parko Gamtos mokyklą. O kaip visiems patiko ši mokykla! Graži, moderni, su daug vietos ir gražiu kiemuku. Visi pasiėmę savus daiktus išsiskirstėme po kambarius. Šiek tiek užkandę laukėme vakaronės. Buvo įdomu. Vyko viktorina „Pasaulis po mūsų kojomis“, kurią vedė Lukas ir Sigita. Tikri šaunuoliai, klausimai, užduotys tikrai įdomios! O komisijos nariai rimtai žvelgė į savas pareigas ir skyrė taškus komandoms. Gavome ir saldainių ir geros nuotaikos. Vėliau žiūrėjome anksčiau vykusių žygių nuotraukas. Tikrai linksmai pasijuokiame iš tų gerų prisiminimų. Visi pavakarieniavę ėjo į savus kambarius, kad nebūtu nuobodu pasiklausėme šiek tiek muzikos. Kai kas netgi turėjo jėgų ir pašokti!
Na, o kitą rytą Sekmadienį papusryčiavome, susidėjome daiktus, susitvarkėme kambarius ir susiruošėme atgal į Salaką (namo). Skaudėjo ir kojas ir rankas, bet mes juk turime grįžti į namus!
Kelionė tikrai patiko, buvo įdomu. Visiems patiko Gamtos mokykla. Ji tikrai puiki! Būtu šaunu jeigu ir mes Salake tokią turėtume!
Ačiū visiems kas vyko kartu ir mūsų vadovui Osvaldui, kuris sugalvoja tikrai įdomius žygius.
Salako pagrindinės mokyklos 10 klasės mokinė ir
Gražutės regioninio parko jaunoji ekoreindžerė
Diana Filipovaitė
Taigi išvažiavome apie 11 ryto ir pirmoji mūsų „stotelė“ buvo šalia Salako esanti Seisminė stotis ir Salako piliakalnis pavadinimu Puodiakalnis. Tikrai neįprastas pavadinimas! Ten mūsų vadovas mums papasakojo, kad piliakalnis buvo naudojamas prieš 1000 metų. Piliakalnis yra saugomas valstybės. Piliakalnis labai apardytas arimų, dar kolūkių laikais dirbant čia plytinčius laukus. Įdomus objektas – seisminės stotis, kuri pastatyta fiksuoti žemės virpesius ir tiekti duomenis Ignalinos atominei elektrinei.
Važiavome toliau. Numynėme į Kazitiškio miestelį. Ten pailsėti sustojome prie Kazitiškio Šv. Vyskupo Stanislovo bažnyčios (1908 metų statybos). Kazitiškis – kaimas Ignalinos rajono savivaldybės teritorijoje, šalia kelio Vilnius – Švenčionys – Zarasai, 11 km į šiaurę nuo Ignalinos, prie Švoginos upės ir Gilučio ežero, netoli Aukštaitijos nacionalinio parko. Seniūnijos, parapijos ir seniūnaitijos centras. Tarpukaryje Kazitiškį buvo okupavusi Lenkija. O Carinės Rusijos laikais čia veikė slapta lietuviška mokykla.
Pasidarėme sumuštinių ir užkandome. Pailsėję bei geros nuotaikos visi kartu vykome toliau. O buvo linksma! Visi susirinkę buvo be galo draugiški. O štai gamta... gražus ankstyvas pavasaris. Gera matyti atbundančią gamtą. Pamatėme gandrus, dvi gerves ir kitų įvairiausių paukščių. Netgi stirnų pulkelis pro mus pralėkė. Grožėdamiesi gamta įvažiavome į Ažvinčių girią. Kitas sustojimas laukė prie už Lietuvos laisvę kovojusių Partizanų paminklo. Osvaldas mums papasakojo apie tai, kodėl partizanai visada turėjo slapyvardžius. Kokie jie būdavo. Ažvinčių giria – tai devintas pagal plotą (plotas 220 km²) Lietuvos miškų masyvas, esantis Lietuvos rytuose. Driekiasi Aukštaitijoje, Ignalinos, Zarasų ir Utenos rajonuose. Paviršius kalvotas, gausu ežerų ir pelkių. Girioje gyvena daug retų Lietuvos gyvūnų, randama retų, nykstančių augalų. Dalį kelio važiavome Aukštaitijos Nacionaliname parke. Netrukus įvažiavome į Vaišniunų kaimą. Per Vaišniūnus eina dviračių, autoturizmo ir vandens turizmo trasos. Vaišniūnai – kaimas Aukštaitijos nac. Parke, Ignalinos rajono vakaruose, šalia kelio Vaišniūnai – Ginučiai – Kirdeikiai, ant šiaurinio Dringio ežero kranto ir Švoginos upelio. Ežero pakrantėje prie kaimo yra miško parkas. Ant kalvos matėme kaimo kapinaites, kurios garsėja tuo, kad išlikę XIXa. Pab.-XXa. Lietuvių liaudies memorialiniai paminklai. Rašytiniuose šaltiniuose Vaišniūnai minimi 1554 m. Kaime gyveno žvejai, miškininkai, sielininkai. Per Vaišniūnus ėjo didysis sielių kelias iš Ažvinčių girios Dringio ežeru, toliau per upes, ežerus į Neries upę. Aukštaitijos nacionalinis parkas – seniausias nacionalinis parkas Lietuvoje, įkurtas 1974 metais siekiant išsaugoti unikalią trijų kraštovaizdžio sričių sandūroje esančią Žeimenos aukštupio ekosistemą, jos gamtos ir kultūros vertybes. Parkas įkurtas 1974 m. Tai buvo trečiasis nacionalinis parkas TSRS (po Estijos ir Latvijos). Parke yra daugybė kraštovaizdžio, hidrografinių, telmologinių ir kitų gamtos draustinių. Keli senieji kaimai turi etnokultūrinių draustinių statusą.
Pagaliau pasiekėme Meironyse Aukštaitijos nacionalinio parko Gamtos mokyklą. O kaip visiems patiko ši mokykla! Graži, moderni, su daug vietos ir gražiu kiemuku. Visi pasiėmę savus daiktus išsiskirstėme po kambarius. Šiek tiek užkandę laukėme vakaronės. Buvo įdomu. Vyko viktorina „Pasaulis po mūsų kojomis“, kurią vedė Lukas ir Sigita. Tikri šaunuoliai, klausimai, užduotys tikrai įdomios! O komisijos nariai rimtai žvelgė į savas pareigas ir skyrė taškus komandoms. Gavome ir saldainių ir geros nuotaikos. Vėliau žiūrėjome anksčiau vykusių žygių nuotraukas. Tikrai linksmai pasijuokiame iš tų gerų prisiminimų. Visi pavakarieniavę ėjo į savus kambarius, kad nebūtu nuobodu pasiklausėme šiek tiek muzikos. Kai kas netgi turėjo jėgų ir pašokti!
Na, o kitą rytą Sekmadienį papusryčiavome, susidėjome daiktus, susitvarkėme kambarius ir susiruošėme atgal į Salaką (namo). Skaudėjo ir kojas ir rankas, bet mes juk turime grįžti į namus!
Kelionė tikrai patiko, buvo įdomu. Visiems patiko Gamtos mokykla. Ji tikrai puiki! Būtu šaunu jeigu ir mes Salake tokią turėtume!
Ačiū visiems kas vyko kartu ir mūsų vadovui Osvaldui, kuris sugalvoja tikrai įdomius žygius.
Salako pagrindinės mokyklos 10 klasės mokinė ir
Gražutės regioninio parko jaunoji ekoreindžerė
Diana Filipovaitė