Madara ir Vita

Abi merginos Lietuvoje jau antrą kartą. Jos abi buvo Europos savanorių tarnybos savanorės. Abi įgijo naujos patirties ir įgūdžių, ir abi prižadėjo grįžti. Todėl gavusios pasiūlymą, net nesudvejojo ir atvyko į Erasmus+ programos jaunimo mainus „Gamta be kliūčių – žmonės be sienų“ Gražutės regioniniame parke.

Vita: Mano siunčianti organizacija „Jaunatne PAR“ ieškojo savanorių, kurie norėtų dirbti Lietuvoje keturis mėnesius, Zarasų krašto žmonių su negalia sąjungoje. Mano draugė Baiba, kuri taip pat yra buvusi EST savanorė Lietuvoje mane labai drąsino ir skatino važiuoti. Man pradžioje tai atrodė labai didelis iššūkis, labai pagelbėjo vizitas prieš savananorystę, kurio metu išsiaiškinau visus rūpimus klausimus, susipažinau su organizacija, joje dirbančiais žmonėmis. Aplinka man labai patiko nebebuvo jokios baimės atvažiuoti. Taigi nuo 2015 spalio pradėjau darbą organizacijoje. Pradžioje buvo sunku, man buvo sunku kalbėti rusiškai, daug padėjo mane palydėjusi mergina Patricija. Taip pat mokėmės Lietuvių kalbos, išmokau kelis žodžius, frazes. Zarasų krašto žmonių su negalia sąjungos kolektyvas labai draugiškai mane priėmė. Taip pat ir koordinuojančios organizacijos atstovė visada padėdavo kai ko nors reikėdavo. Aš čia jaučiausi geriau nei namie. :)
Madara: Mano patirtis visai kitokia. Ta pati organizacija „Jaunatne PAR“ ieškojo savanorio trumpalaikei savanorystei. Darbas Gražutės regioninio parko direkcijoje, visada gamtoje, su medžio meistrais. Man apie šį projektą Vita pasakė. Negalvojau, kad mane priims, manau, kad ir priimančiai organizacijai turėjau būti neblogas iššūkis, nes jie nebuvo numatę priimti žmogaus su negalia. Nebuvo numatyta ir asistento. Tačiau daugiau su organizacija pabendravusi pamačiau, kad esu labai laukiama, jie labai rūpinosi mano apgyvendinimo, darbo, atvykimo iki Salako sąlygomis. Mano EST vyko šių metų gegužės mėnesį, mūsų buvo išviso 12. Mes dviese iš Latvijos, po du iš Bulgarijos ir Estijos, po tris iš Airijos ir Prancūzijos. Nesitikėjau, kad grupė mane taip gerai priims. Man padėjo visur kur tik reikėjo, niekada nepalikdavo vienos. Manau aš buvau ne grupės našta, o juos rišantis elementas.

Kaip manot ar savanoriška tarnyba pakeis jūsų gyvenimą Latvijoje?

Vita: Aš labai džiaugiuosi, kad pagerėjo mano sveikata. Aš pamačiau, kaip dirba neįgaliųjų organizacija iš vidaus. Latvijoje aš esu savanorė, padedu organizacijoje, kuri dirba su jaunimu iš rizikos šeimų. Zarasuose irgi teko daug su tokiais vaikais dirbti. Darėme įvairius užsiėmimus. Taip pat pradėjau kalbėti rusiškai, kas man buvo labai sunku prieš išvažiuojant i Lietuvą. Bet svarbiausia, aš įgijau pasitikėjimu savimi, esu labiau savarankiška, daug daugiau galiu pasidaryti pati.
Madara: Aš manau, kad ne tik savanorystė, bet ir šie jaunimo mainai paskatins mane labiau įsitraukti į visuomeninę veiklą. Daug labiau pasitikiu savo jėgomis ir žinau, kad sugebu šį tą nuveikti. :)

Madara: Man dar būnant čia Salake savanore, vyko partnerių susitikimas, mainų planavimas. Tada organizacija iš Latvijos ir pasiūlė man dalyvauti mainuose. Labai apsidžiaugiau, kad galėsiu vėl čia grįžti, visai negąsdino mintis, kad reikės gyventi dešimt dienų palapinėje, šįkart buvo numatyti ir asistentai. Pasiūliau Vitai važiuoti kartu. Norėčiau pasakyti, kad šie mainai yra labai įdomus. Čia dalyvauja sveiki ir judėjimo negalią turintys jaunuoliai. Daugeliui sveikų jaunuolių tai yra pirmas artimas kontaktas su negalia. Labai daug emocijų visi patiria. Man didžiausias iššūkis čia bus rytojaus maratonas. Su specialiais rankomis valdomais varytuvais planuojame nuvažiuoti apie 40 kilometrų. Šiandien pirmą kartą gyvenime tokį varytuvą pamačiau. Tai puikus būdas keliauti, ir šis maratonas yra labai įdomus renginys. Gaila, kad Latvijoje tokio niekas neorganizuoja. Vakar buvo irgi įdomi diena. Lankėme įvairius turistinius objektus, žiūrėjom kaip jie pritaikyti (tiksliau nepritaikyti) judėjimo ar kitą negalią turintiems asmenims. Šiandien visą dieną apie tai diskutavom, ir labai buvo sunku atrasti teigiamų dalykų..
Vita: Man smagiausia diena buvo, kai gaminomės sau marškinėlius. Galėjome išsipaišyti kaip norime. Kita grupė darė pirtį, tikiuosi ją dar išbandysime. Taip pat pirmą kartą plaukiau baidarėmis. Čia stovyklavietėje yra puiki prieplauka baidarėms, lengva pačiam iš vėžimėlio persėsti į baidarę. Daug dalykų aš čia dariau pirmą kartą. Vakar vakare dainavome su visu Salaku Lietuvos himną, Latvijos mes taip nedarom. Iš tikrųjų negalvojau, kad man bus sunku gyventi palapinėje, bet visi labai manimi rūpinasi, padeda.