Sėkmingai peržentas Metų posūkis į vasarą
Data: 2020. 01. 25
2020 m. sausio 25 d. 31 žygeivis ir 2 keturkojai (iš Zarasų, Utenos, Visagino, Dūkšto ir Kauno), lydimi Sartų ir Gražutės regioninių parkų kultūrologės Kristinos Ivanovaitės išėjo ieškoti barsuko pėdsakų.
Susirinkusius į pėsčiųjų žygį galima pavadinti SVAJONIŲ KOMANDA. Žygeiviai „apsiginklavę“ nepaprasta ir neblėstančia meile gamtai, ištverme nukeliavo 23 km. Visos kelionės metu keliautojus lydėjo puiki nuotaika, iš veidų neblėso šypsenos.
Žygyje dalyvavusieji nuveikė daug. Pirmiausiai, susipažino su Sokiškių piliakalniu ir jo gyvenviete bei netoliese esančiu Samanio ežeru. Smagiai šurmuliuojant ir taškant po nakties susikaupusias balas buvo pasiektas vienas iš didžiausių Gražutės regioninio parko miško masyvų – Sausašilio miškas. Jame susipažinta su Didžiasalio II-uoju pilkapynu (aišku, nepamirštas aptarti ir I-asis). Su didžiausiu nekantrumu buvo pasiektas Žagarinės pilkapynas. Jo teritorija detaliai ištirta. Visų džiaugsmui viename sampile buvo aptikta barsuko ola. O prie jos pėdutės... Supratome, kad barsukas buvo išlindęs iš olos ir tikrasis pavasaris jau ne už kalnų. Sužinojus puikią žinią apie tuoj, tuoj ateisiantį tikrąjį pavasarį, žygeivius dar labiau pralinksmino per pietus pasirodžiusi saulutė. Optimistiškai nusiteikę keliautojai klegėdami keliavo toliau. Tačiau atėjo metas pasisotinti. Taigi, prie Dūkšto ežero, pušyno užuovėjoje buvo pasidžiaugta užtarnautu poilsiu ir sočiais pietumis.
Sausašilis didžiulis miškas, liūliuojantis pušų lopšinėmis ne tik Didžiasalio ir Žagarinės pilkapynus, bet ir Vigodkos pilkapį I ir II. Taigi, su jais taip pat buvo susipažinta. Pasidairyta buvo ir po Vigodkos pilkapynus I ir II, menančius IX-XII a. vėlyvojo geležies amžiaus mirusiųjų laidojimo tradicijas. Pirmajame – rasti net 83 sėlių genties palaidojimus menantys sampilai ir 8 sampilų liekanos, antrajame – rasti 34 sampilai.
Visgi, nors žygeivių atradimai ir buvo didingi, tačiau susipažinus teko palikti senovės artefaktus ir keliauti toliau Paberžuonės ir Pažemiškio keliais kelialiais. Galiausiai, buvo pasigrožėta Parsvėtaičio krantais, o kartu ir Senojo Dūkšto dvaro sodybos kompleksu. Dar kartą grožintis Sokiškių piliakalniu su gyvenviete sugrįžta prie automobilių.
23 km Pusiaužiemio žygis, buvo baigtas nuotaikingai. Nepastebint jokių nuovargio pėdsakų tarp žygeivių.
Brangūs, Pusiaužiemio žygio dalyviai, žavimės Jūsų ryžtu ir noru nuolat keliauti. Kadangi, aišku, jog tikrasis pavasaris jau ne už kalnų, žadame, kad vos tik dar daugiau orai sušils, būtinai susitiksime!
Susirinkusius į pėsčiųjų žygį galima pavadinti SVAJONIŲ KOMANDA. Žygeiviai „apsiginklavę“ nepaprasta ir neblėstančia meile gamtai, ištverme nukeliavo 23 km. Visos kelionės metu keliautojus lydėjo puiki nuotaika, iš veidų neblėso šypsenos.
Žygyje dalyvavusieji nuveikė daug. Pirmiausiai, susipažino su Sokiškių piliakalniu ir jo gyvenviete bei netoliese esančiu Samanio ežeru. Smagiai šurmuliuojant ir taškant po nakties susikaupusias balas buvo pasiektas vienas iš didžiausių Gražutės regioninio parko miško masyvų – Sausašilio miškas. Jame susipažinta su Didžiasalio II-uoju pilkapynu (aišku, nepamirštas aptarti ir I-asis). Su didžiausiu nekantrumu buvo pasiektas Žagarinės pilkapynas. Jo teritorija detaliai ištirta. Visų džiaugsmui viename sampile buvo aptikta barsuko ola. O prie jos pėdutės... Supratome, kad barsukas buvo išlindęs iš olos ir tikrasis pavasaris jau ne už kalnų. Sužinojus puikią žinią apie tuoj, tuoj ateisiantį tikrąjį pavasarį, žygeivius dar labiau pralinksmino per pietus pasirodžiusi saulutė. Optimistiškai nusiteikę keliautojai klegėdami keliavo toliau. Tačiau atėjo metas pasisotinti. Taigi, prie Dūkšto ežero, pušyno užuovėjoje buvo pasidžiaugta užtarnautu poilsiu ir sočiais pietumis.
Sausašilis didžiulis miškas, liūliuojantis pušų lopšinėmis ne tik Didžiasalio ir Žagarinės pilkapynus, bet ir Vigodkos pilkapį I ir II. Taigi, su jais taip pat buvo susipažinta. Pasidairyta buvo ir po Vigodkos pilkapynus I ir II, menančius IX-XII a. vėlyvojo geležies amžiaus mirusiųjų laidojimo tradicijas. Pirmajame – rasti net 83 sėlių genties palaidojimus menantys sampilai ir 8 sampilų liekanos, antrajame – rasti 34 sampilai.
Visgi, nors žygeivių atradimai ir buvo didingi, tačiau susipažinus teko palikti senovės artefaktus ir keliauti toliau Paberžuonės ir Pažemiškio keliais kelialiais. Galiausiai, buvo pasigrožėta Parsvėtaičio krantais, o kartu ir Senojo Dūkšto dvaro sodybos kompleksu. Dar kartą grožintis Sokiškių piliakalniu su gyvenviete sugrįžta prie automobilių.
23 km Pusiaužiemio žygis, buvo baigtas nuotaikingai. Nepastebint jokių nuovargio pėdsakų tarp žygeivių.
Brangūs, Pusiaužiemio žygio dalyviai, žavimės Jūsų ryžtu ir noru nuolat keliauti. Kadangi, aišku, jog tikrasis pavasaris jau ne už kalnų, žadame, kad vos tik dar daugiau orai sušils, būtinai susitiksime!