Šv. Kalėdos
Data: 2019. 12. 25
Pasak Franko Gerhardo, bažnyčia pirmuosius tris šimtus metų Kalėdų nešvęsdavo. Seniau Kristaus gimtadienį minėdavo sausio šeštą dieną, per Epifanijos šventę. Epifanija reiškia apsireiškimą – Dievo pasirodymą – kartu tai būdavo ir metų pradžia. Kristaus šventės dienos – gruodžio 24 ir 25 – buvo nustatytos 381 metais Konstantinopolio susirinkime. Senovės Romoje gruodžio 25-oji buvo laikoma Saulės dievo gimimo diena. Jį vienodai garbino egiptiečiai, asirai, graikai ir romėnai – tik skirtingais vardais: romėnai garbindavo dievą Saturną – pasėlių ir turtų sergėtoją, persai – saulės dievą Mitrą, asirai Adonį, o egiptiečiai tikėdavo, kad saulei grįžtant gimė dievai Oziris ir Horas. Krikščionybei vis labiau įsigalint vidurio Europoje, Kristaus gimimas įgavo vis daugiau reikšmės. Kai Skandinavijos karalius Hakonas sujungė pagoniškąją viduržiemio ir Kalėdų šventes, galima kalbėti apie šiandien įprastas Kalėdas. Vis dėlto iki pat vėlyvųjų viduramžių Kalėdos buvo kartu ir Naujųjų Metų šventė – net Martynas Liuteris laikėsi šio papročio.
Ilgą laiką manyta, kad Šv. Kalėdų pavadinimas kilęs iš slaviško žodžio „koliada“, reiškiančio kelmą, kurį persirengėliai po kiemus tampydavę šventės išvakarėse ir vėliau sudegindavę kaip visų senųjų metų nelaimių įsikūnijimą. Dabar aiškinama, kad greičiausiai šios šventės pavadinimas kilo nuo lotyniško žodžio calendae, reiškiančio pirmąją mėnesio dieną. Giminingas žodis „kalendorius“ kilęs iš lot. klb. ž. „calendarium“, reiškiančio „skolų knygą“, nes paprastai iki šios dienos turėdavo būti sumokėtos skolos. N. Kostomarovas Šv. Kalėdų pavadinimą išveda iš žodžio kolo – ratas, kurį sieja su soliarine mitologija. S. Solovjovas žodį koliada skirsto į kolo – ratas ir Lada, kurią laiko slavų pavasario deive.
Šv. Kalėdos – pati didžiausia žiemos šventė, laikyta ir tikrąja žiemos speigų pradžia. XIX amžiaus pabaigoje kai kur buvo švenčiamos trys ar net keturios Kalėdų dienos ta dingstimi, „kad ledai vasarą javų neišmuštų“. Pastaruoju metu tikra šventė – tik pirmoji Šv. Kalėdų diena. Per ją šiukštu negalima dirbti, tačiau privalu nukraustyti Šv. Kūčių stalą. Apeiginių Kūčių vakarienės patiekalų likučiai Šv. Kalėdų rytmetį būdavo padalijami gyvuliams. Tikėta, kad tai atitolins nuo jų ligas, nelaimes ir plėšrūnus, gyvuliai bus vaisingi, sveiki, tvirti ir teiks žmonėms visokeriopą naudą. Negana to, senovės indoeuropiečių tikėjimuose su gyvuliais, besiganančiais dangaus pievose, buvo tapatinami ir mirusieji. Todėl su jais būtina pasidalyti šventos vakarienės likučiais. Dažnai galvijams po saujelę sušerdavo ir šieną, dėtą po Kūčių stalo staltiese. Kūčios žirnių, kviečių likučiai būdavo atiduodami naminiams paukščiams, kad jie nesirgtų, negaištų, dėtų daug kiaušinių.
Merginos, moteris galvą šukuodavosi, kasas pindavosi Šv. Kalėdų išvakarėse (per Šv. Kūčias), antraip vištos pavasarį rūtas ir daržovių rasodą iškapstys.
Pirmąją Šv. Kalėdų dieną daug, kas skubėdavo anksti rytą į Bernelių (Piemenėlių) mišias. Ankstyvą kėlimąsi lėmė ir tikėjimas, kad kas per Šv. Kalėdas ilgai miegos, tas vasaros sulaukęs kalėdos (elgetaus). Tikėta, kad per Šv. Kalėdas ankščiausiai atsikėlęs kitais metais greičiau už kitus laukų darbus nudirbs, darbai rankose virte virs, tingulys neims. Anksčiausiai Šv. Kalėdų rytą atsikėlęs šeimos narys ir kitus turėdavęs skubiai budinti, kad darbuose nuo kaimynų neatsiliktų.
Visgi, ne visi ankstų rytą eidavo į Bernelių (Piemenėlių) mišias. Pasilikę namuose ruošdavo pusryčius. Šie būdavo ypač mieli po ilgo pasninko. Buvo sakoma, kad reikia ne tik patiems pasisotinti, bet ir gyvulius gerai prišerti, nes nuo to priklausąs visų metų karvių pieno riebumas, pieningumas. Reikia ir samdiniams duoti kuo geriausiai valgyti, kitaip javai būsią menki. Apskritai, sotus pavalgymas – gero derliaus ir šeimos sveikatos tais metais sąlyga. Taigi, Kalėdų valgiai riebūs, mėsiški. Štai Motiejus Valančius rašo: „Vos į kiemą įėjom, sugrįžę iš Bernelių mišių, pakvipo mums lašiniai, visiems sugrįžus, padėjo mergaitės ant stalo didžiai skanų šiupinį. Paršo uodega... kyšojo vidury bliūdo“. Buvo paprotys Šv. Kalėdų pusryčiams patiekti virtą kiaulės galvą. Kiauliena – būdingas Kalėdų patiekalas ne tik mūsų, bet ir kaimyniniuose kraštuose.
Pusryčiaudami šeimos nariai pasipasakodavo nakties sapnus. Tikėta, jog Kalėdų nakties sapnai išsipildo. Buvo tikima, jog metai bus sėkmingi, susapnavusiems krentantį sniegą; O jei per Šv. Kalėdų naktį buvo susapnuojamas angelas, žmonės buvo tvirtai užtikrinti, jog jų laukia didžiulė laimė; Be to, šią liudydavo ir dovanos gautos sapne. Žmonės tikėdavo, jog drąsiai gali tikėtis kitų pagalbos ir palaikymo, jei kalėdiniame sapne matė debesis ir pajuto vėjo dvelksmą; O žvakė, apšviečianti kambarį ryškia šviesa, - tai sveikatos simbolis.
Merginos dar Šv. Kūčių vakarą guldamos suvalgydavo ką nors sūraus – 1-3 nemirkytas silkes. Atlikusios šias apeigas eidavo miegoti ir tikėdavo, jog būsimasis jaunikis sapne paduos gerti. Jeigu sapne merginos pamatydavo pro langą kišamą lopšį, vadinasi, mergaudamos pavainikio kūdikio susilauks. Kai kurios prie lovos pasidėdavo vandens stiklinę, kad prisisapnuotasis turėtų ką paduoti gerti. Būdavo ir tokiu atvejų, kai merginos pasikišdavo po lova balanėle uždengtą dubenį su vandeniu. Tada manė susapnuosiančios tą, kuris per lieptelį perves.
Šv. Kalėdų pirmąją dieną buvo stebimi orai: „Jei Kalėdos ant sniego, Velykos ant vandens, o jei Kalėdos ant vandens, Velykos ant sniego“; Jei per Šv. Kalėdas bus šviesios (giedros) dienos - tai metai bus gražūs ir derlingi; Jei Šv. Kalėdos vėjuotos ir lietingos - tai visko trūks, metai bus vargani. Jei per Šv. Kalėdas sninga, tai per Jonines lis, arba, jei Šv. Kalėdos bus giedros, gražios, tai Joninės bus šiltos. Jei per Šv. Kalėdas pučia pietų vėjas, tai pavasaris bus ankstyvas, jei žiemių – vėlyvas, jei pus vakaris pavasaris bus šiltas, jei rytys – šaltas.
Per Šv. Kalėdas bažnyčion važiuodami ar iš jos grįždami nebijojo į sniegą iš rogių išvirsti: geriau javai, o ypač linai augs.
Nemiegota ar mažai miegota naktis pirmąją Šv. Kalėdų dieną visus traukdavo poilsio „Pavalgę atsigėrėme gero alaus ir kaipo naktį nemiegoję, sugulėm. Kėlėmės ateinantį rytą“ – rašo M. Valančius „Palangos Juzėje“. Taigi, ir jaunimo žaidimai, vyresniųjų svečiavimasis – antrosios ir kitų šventės dienų pramoga.
Antroji Šv. Kalėdų diena Bažnyčios liturgijoje minima kaip Šv. Stepono šventė. Seniau žmonės šią dieną eidavo į bažnyčią šventinti avižų, parnešę jas dalindavo gyvuliams, kad jie būtų sveiki visus ateinančius metus.
Antrąją Šv. Kalėdų dieną prasidėdavo kalėdojimas. Vienas iš charakteringiausių antrosios Šv. Kalėdų dienos ir viso tarpukalėdžio (iki Trijų Karalių) papročių buvo ir yra jaunimo grupių, vadinamųjų „kalėdotojų“, „bernelių“, „čigonų“ ir kt. Vaikštynės po kaimus ta dingstimi, kad šeimininkus pasveikintų, palinkėtų gero ateinančių metų derliaus, o sau už pasveikinimą susirinktų dovanų ar bent būtų gerai pavaišinti. Visose panašiose grupėse vienas būdavo vadovas. Jo pareiga buvo atsiklausti šeimininko sutikimo. Paprastai kalėdotojai pasibelsdavo iš kiemo pusės į pirkios langą, o pro duris eidavo tik pakviesti, Štai kaip tai aprašo M. Valančius: „...pradėjo loti šunys ir kažin kas brakšt, brakšt į langą brazdinti. Gaspadorius prisikišęs klausė: „Kas čia?“ – „Mes susiedai blukvilkiai, argi roda bernelį giedoti?“ Šis atsakė: „Roda, roda. Tuoj įėjo keturi vyrai: trys jauni, o vienas senas, žilas. Pagiedojo „Sveikas Jėzau mažiausias“, ir tarė senis: „Atėjom pas tamstą ne gerti, ne valgyti, bet tamstą pasveikinti... sveikinam tamstą su gera motera ir su gražiais vaikais. Tegul tamstą Viešpats užlaiko dėl mūsų laimės“. Šeimininkas esą jiems padėkojo, pasodino, atnešė alaus ąsotį. Tiems begeriant atėjo kiti sveikintojai. Taip per naktį pereinančios kelios sveikintojų grupės.
Aukštaitijoje „bernelių“ būrį surinkdavęs Kalėda, dar vadinamas Sidabru. Senis Kalėda būdavo apsivilkęs vilnomis į viršų kailiniais, būtinai su „kupra“, su kreiva lazda rankoje, pasikabinęs krepšį dovanoms dėti. Prisistatydavo tokia oracija: „Aš – Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, midaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, riestainiais sninga. Nešu terbą, pilną turtų – laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti. Mergaitėms nešu prausylų ir baltų bielyly, kad būtų gražios.“ Įleistas į vidų berdavo užstalėn visokių javų mišinio – tai auka namų dvasioms, gero derliaus lionkėjimas. Paskui vaikus apdalindavo riešutais. Kiti kalėdotojai pagiedodavo kalėdinę giesmę. Kalėdotojų giesmės, kuriomis jie sveikina merginas, yra vestuvinės tematikos kūriniai. Pats Kalėda, tai protėvio, ateinančio iš požemio karalystės – „ano pasaulio“, į kurį prašosi atgal nevaromas, personifikacija. Jis savo išvaizda būtinai skiriasi nuo šio pasaulio gyventojų, oracijoje teigia iš labai toli atkeliavęs. Jis per pačią didžiąją metų šventę lanko savo gyvuosius vaikaičius, atneša mirusiųjų linkėjimus, jų palaiminimą. Bet drauge jis primygtinai reikalauja atlyginimo už sveikinimus – vaišių ar dovanų. Tai būtina sąlyga gero linkėjimams išsipildyti.
Nuo mūsų priklauso, ar taps Kūčių vakarienė bei Kalėdų šventės mums ta dvasinio virsmo slaptimi, kai žmogus, apvalydamas savo širdį nuo blogio ir atverdamas ją gėriui, patiria dvasinio atsinaujinimo rimtį.
Ilgą laiką manyta, kad Šv. Kalėdų pavadinimas kilęs iš slaviško žodžio „koliada“, reiškiančio kelmą, kurį persirengėliai po kiemus tampydavę šventės išvakarėse ir vėliau sudegindavę kaip visų senųjų metų nelaimių įsikūnijimą. Dabar aiškinama, kad greičiausiai šios šventės pavadinimas kilo nuo lotyniško žodžio calendae, reiškiančio pirmąją mėnesio dieną. Giminingas žodis „kalendorius“ kilęs iš lot. klb. ž. „calendarium“, reiškiančio „skolų knygą“, nes paprastai iki šios dienos turėdavo būti sumokėtos skolos. N. Kostomarovas Šv. Kalėdų pavadinimą išveda iš žodžio kolo – ratas, kurį sieja su soliarine mitologija. S. Solovjovas žodį koliada skirsto į kolo – ratas ir Lada, kurią laiko slavų pavasario deive.
Šv. Kalėdos – pati didžiausia žiemos šventė, laikyta ir tikrąja žiemos speigų pradžia. XIX amžiaus pabaigoje kai kur buvo švenčiamos trys ar net keturios Kalėdų dienos ta dingstimi, „kad ledai vasarą javų neišmuštų“. Pastaruoju metu tikra šventė – tik pirmoji Šv. Kalėdų diena. Per ją šiukštu negalima dirbti, tačiau privalu nukraustyti Šv. Kūčių stalą. Apeiginių Kūčių vakarienės patiekalų likučiai Šv. Kalėdų rytmetį būdavo padalijami gyvuliams. Tikėta, kad tai atitolins nuo jų ligas, nelaimes ir plėšrūnus, gyvuliai bus vaisingi, sveiki, tvirti ir teiks žmonėms visokeriopą naudą. Negana to, senovės indoeuropiečių tikėjimuose su gyvuliais, besiganančiais dangaus pievose, buvo tapatinami ir mirusieji. Todėl su jais būtina pasidalyti šventos vakarienės likučiais. Dažnai galvijams po saujelę sušerdavo ir šieną, dėtą po Kūčių stalo staltiese. Kūčios žirnių, kviečių likučiai būdavo atiduodami naminiams paukščiams, kad jie nesirgtų, negaištų, dėtų daug kiaušinių.
Merginos, moteris galvą šukuodavosi, kasas pindavosi Šv. Kalėdų išvakarėse (per Šv. Kūčias), antraip vištos pavasarį rūtas ir daržovių rasodą iškapstys.
Pirmąją Šv. Kalėdų dieną daug, kas skubėdavo anksti rytą į Bernelių (Piemenėlių) mišias. Ankstyvą kėlimąsi lėmė ir tikėjimas, kad kas per Šv. Kalėdas ilgai miegos, tas vasaros sulaukęs kalėdos (elgetaus). Tikėta, kad per Šv. Kalėdas ankščiausiai atsikėlęs kitais metais greičiau už kitus laukų darbus nudirbs, darbai rankose virte virs, tingulys neims. Anksčiausiai Šv. Kalėdų rytą atsikėlęs šeimos narys ir kitus turėdavęs skubiai budinti, kad darbuose nuo kaimynų neatsiliktų.
Visgi, ne visi ankstų rytą eidavo į Bernelių (Piemenėlių) mišias. Pasilikę namuose ruošdavo pusryčius. Šie būdavo ypač mieli po ilgo pasninko. Buvo sakoma, kad reikia ne tik patiems pasisotinti, bet ir gyvulius gerai prišerti, nes nuo to priklausąs visų metų karvių pieno riebumas, pieningumas. Reikia ir samdiniams duoti kuo geriausiai valgyti, kitaip javai būsią menki. Apskritai, sotus pavalgymas – gero derliaus ir šeimos sveikatos tais metais sąlyga. Taigi, Kalėdų valgiai riebūs, mėsiški. Štai Motiejus Valančius rašo: „Vos į kiemą įėjom, sugrįžę iš Bernelių mišių, pakvipo mums lašiniai, visiems sugrįžus, padėjo mergaitės ant stalo didžiai skanų šiupinį. Paršo uodega... kyšojo vidury bliūdo“. Buvo paprotys Šv. Kalėdų pusryčiams patiekti virtą kiaulės galvą. Kiauliena – būdingas Kalėdų patiekalas ne tik mūsų, bet ir kaimyniniuose kraštuose.
Pusryčiaudami šeimos nariai pasipasakodavo nakties sapnus. Tikėta, jog Kalėdų nakties sapnai išsipildo. Buvo tikima, jog metai bus sėkmingi, susapnavusiems krentantį sniegą; O jei per Šv. Kalėdų naktį buvo susapnuojamas angelas, žmonės buvo tvirtai užtikrinti, jog jų laukia didžiulė laimė; Be to, šią liudydavo ir dovanos gautos sapne. Žmonės tikėdavo, jog drąsiai gali tikėtis kitų pagalbos ir palaikymo, jei kalėdiniame sapne matė debesis ir pajuto vėjo dvelksmą; O žvakė, apšviečianti kambarį ryškia šviesa, - tai sveikatos simbolis.
Merginos dar Šv. Kūčių vakarą guldamos suvalgydavo ką nors sūraus – 1-3 nemirkytas silkes. Atlikusios šias apeigas eidavo miegoti ir tikėdavo, jog būsimasis jaunikis sapne paduos gerti. Jeigu sapne merginos pamatydavo pro langą kišamą lopšį, vadinasi, mergaudamos pavainikio kūdikio susilauks. Kai kurios prie lovos pasidėdavo vandens stiklinę, kad prisisapnuotasis turėtų ką paduoti gerti. Būdavo ir tokiu atvejų, kai merginos pasikišdavo po lova balanėle uždengtą dubenį su vandeniu. Tada manė susapnuosiančios tą, kuris per lieptelį perves.
Šv. Kalėdų pirmąją dieną buvo stebimi orai: „Jei Kalėdos ant sniego, Velykos ant vandens, o jei Kalėdos ant vandens, Velykos ant sniego“; Jei per Šv. Kalėdas bus šviesios (giedros) dienos - tai metai bus gražūs ir derlingi; Jei Šv. Kalėdos vėjuotos ir lietingos - tai visko trūks, metai bus vargani. Jei per Šv. Kalėdas sninga, tai per Jonines lis, arba, jei Šv. Kalėdos bus giedros, gražios, tai Joninės bus šiltos. Jei per Šv. Kalėdas pučia pietų vėjas, tai pavasaris bus ankstyvas, jei žiemių – vėlyvas, jei pus vakaris pavasaris bus šiltas, jei rytys – šaltas.
Per Šv. Kalėdas bažnyčion važiuodami ar iš jos grįždami nebijojo į sniegą iš rogių išvirsti: geriau javai, o ypač linai augs.
Nemiegota ar mažai miegota naktis pirmąją Šv. Kalėdų dieną visus traukdavo poilsio „Pavalgę atsigėrėme gero alaus ir kaipo naktį nemiegoję, sugulėm. Kėlėmės ateinantį rytą“ – rašo M. Valančius „Palangos Juzėje“. Taigi, ir jaunimo žaidimai, vyresniųjų svečiavimasis – antrosios ir kitų šventės dienų pramoga.
Antroji Šv. Kalėdų diena Bažnyčios liturgijoje minima kaip Šv. Stepono šventė. Seniau žmonės šią dieną eidavo į bažnyčią šventinti avižų, parnešę jas dalindavo gyvuliams, kad jie būtų sveiki visus ateinančius metus.
Antrąją Šv. Kalėdų dieną prasidėdavo kalėdojimas. Vienas iš charakteringiausių antrosios Šv. Kalėdų dienos ir viso tarpukalėdžio (iki Trijų Karalių) papročių buvo ir yra jaunimo grupių, vadinamųjų „kalėdotojų“, „bernelių“, „čigonų“ ir kt. Vaikštynės po kaimus ta dingstimi, kad šeimininkus pasveikintų, palinkėtų gero ateinančių metų derliaus, o sau už pasveikinimą susirinktų dovanų ar bent būtų gerai pavaišinti. Visose panašiose grupėse vienas būdavo vadovas. Jo pareiga buvo atsiklausti šeimininko sutikimo. Paprastai kalėdotojai pasibelsdavo iš kiemo pusės į pirkios langą, o pro duris eidavo tik pakviesti, Štai kaip tai aprašo M. Valančius: „...pradėjo loti šunys ir kažin kas brakšt, brakšt į langą brazdinti. Gaspadorius prisikišęs klausė: „Kas čia?“ – „Mes susiedai blukvilkiai, argi roda bernelį giedoti?“ Šis atsakė: „Roda, roda. Tuoj įėjo keturi vyrai: trys jauni, o vienas senas, žilas. Pagiedojo „Sveikas Jėzau mažiausias“, ir tarė senis: „Atėjom pas tamstą ne gerti, ne valgyti, bet tamstą pasveikinti... sveikinam tamstą su gera motera ir su gražiais vaikais. Tegul tamstą Viešpats užlaiko dėl mūsų laimės“. Šeimininkas esą jiems padėkojo, pasodino, atnešė alaus ąsotį. Tiems begeriant atėjo kiti sveikintojai. Taip per naktį pereinančios kelios sveikintojų grupės.
Aukštaitijoje „bernelių“ būrį surinkdavęs Kalėda, dar vadinamas Sidabru. Senis Kalėda būdavo apsivilkęs vilnomis į viršų kailiniais, būtinai su „kupra“, su kreiva lazda rankoje, pasikabinęs krepšį dovanoms dėti. Prisistatydavo tokia oracija: „Aš – Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, midaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, riestainiais sninga. Nešu terbą, pilną turtų – laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti. Mergaitėms nešu prausylų ir baltų bielyly, kad būtų gražios.“ Įleistas į vidų berdavo užstalėn visokių javų mišinio – tai auka namų dvasioms, gero derliaus lionkėjimas. Paskui vaikus apdalindavo riešutais. Kiti kalėdotojai pagiedodavo kalėdinę giesmę. Kalėdotojų giesmės, kuriomis jie sveikina merginas, yra vestuvinės tematikos kūriniai. Pats Kalėda, tai protėvio, ateinančio iš požemio karalystės – „ano pasaulio“, į kurį prašosi atgal nevaromas, personifikacija. Jis savo išvaizda būtinai skiriasi nuo šio pasaulio gyventojų, oracijoje teigia iš labai toli atkeliavęs. Jis per pačią didžiąją metų šventę lanko savo gyvuosius vaikaičius, atneša mirusiųjų linkėjimus, jų palaiminimą. Bet drauge jis primygtinai reikalauja atlyginimo už sveikinimus – vaišių ar dovanų. Tai būtina sąlyga gero linkėjimams išsipildyti.
Nuo mūsų priklauso, ar taps Kūčių vakarienė bei Kalėdų šventės mums ta dvasinio virsmo slaptimi, kai žmogus, apvalydamas savo širdį nuo blogio ir atverdamas ją gėriui, patiria dvasinio atsinaujinimo rimtį.