Šv. Kūčios
Data: 2021. 12. 24
Šv. Kūčios Lietuvoje pasižymi išskirtine verte. Šv. Kūčių papročiuose yra susipynusios šimtus metų menančios lietuvių tautos dvasinio gyvenimo vertybės, įvairių epochų papročiai. Neturėtume Šv. Kūčių atskyrę senuosius žiemos saulėgrįžos ir naujametinius dabartinius papročius.
Anot senolių tamsusis metų laikas užbaigiamas ritualine Šv. Kūčių vakariene. Kalbininkas Kazimieras Būga, remdamasis lyginamosios kalbotyros duomenimis, yra įrodęs, kad lietuvių protėviai žodį „kūčia“ per slavus iš senovės graikų yra pasiskolinę XII amžiuje. Tą pačią prasmę, kaip mūsų „kūčia“, turi graikų kalbos žodis „kukkia“. Tai patiekalas iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių ar miežių, pasaldintų bičių medumi, ir, svarbiausia, skirtas į puotą pakviestoms protėvių vėlėms vaišinti. Tai aukos patiekalas, kuris paprastai suvalgomas pačių aukotojų. Kviečiai ir žirniai – svarbiausia kūčios sudedamoji dalis. Vienas pirmųjų žodį „kūčia“ mininčių lietuviškų šaltinių yra pamokslų rinkinys, vadinamas „Volfenbiutelio Postilė“. Jame sakoma, kad lietuviai buria su kūčiomis – „žirniais, kviečiais su medum sumaišytais, kad apsigintų nuo velnių ir perkūno“. M. Pretorijus 1690 m. rašė: „Kūčių vakarą jie visų gyvulių tvartuose pabarsto žirnių ir kviečių, kad gerai sektųsi gyvuliai.“ Kalėdų dieną žmonės eidami į bažnyčią pasiimdavo žirnių ir kviečių, o grįžę namo juos atiduodavo vištoms ir žąsims. Tai rodo, jog žirniai ir kviečiai yra svarbiausia kūčios sudedamoji dalis. Greičiausiai, šio ritualinio patiekalo vardu imta vadinti ir gruodžio 24-oji, diena, kada valgoma kūčia.
Šv. Kūčios – pasirengimas Šv. Kalėdoms ir išvakarių vakarienei, šventajam vakarui, kada valgomas ritualinis valgis „kūčia“. Tą dieną laikomasi sauso pasninko, tad tiek vaikai, tiek suaugusieji gauna tik šutintų žirnių. Žmonės ne tik pasninkaudavo, bet ir stengėsi susitaikyti, atleisti savo šeimos nariams ir kaimynams. Beveik visoje Lietuvoje būta papročio tą dieną padaryti gerą darbą vargšams. Dažnas nunešdavo jiems maisto, pasikviesdavo vakarienės. Šv. Kalėdų išvakarėse galiojo daugybė draudimų. Tą dieną negalima dirbti nieko, kas susiję su sukimo veiksmu (pavyzdžiui, vyti virvių), nes avys kvaituliu suksis. Negalima siūti, nes gyvuliai sunkiai ves; verpti – viesulas stogą nuneš; malti, malkų skaldyti, kulti – tikėta, kad triukšmingi darbai sukels ateinančios vasaros audras, kurios pakenks pasėliams, gyvuliams, trobesiams ir žmonėms. Gyvenamojoje gryčioje ar pirkioje negalėjai palikti nesuverpto kuodelio, nes į jį gali prispjaudyti laumės, įsivelti piktosios dvasios. Vengta leistis į ilgas keliones, nes bijota susitikti su besiblaškančiomis mirusiųjų dvasiomis. Šv. Kalėdų išvakarėse stengtasi neskolinti, kad netektų skolintis visus metus. Moterys, beje, retai išvengdavo skolų, bet šios dažniausiai buvo susijusios su Šv. Kūčių vakarienės ruoša. Kaimynas kaimyno irgi nelankydavo. Ateidavo tik su reikalu. Jei į svetimą gryčią užeidavo moteris, buvo geras ženklas – avys atsives avyčių.
Pasak Juozo Kudirkos, Šv. Kūčių dieną krosnį kurdavo du kartus: iš ryto ir po pietų. Iš ryto, pakurtoje krosnyje moterys gamindavo Šv. Kūčių vakarienę, po pietų krosnis būdavo kuriama, kad būtų galima nusimaudyti, o svarbiausia, kad per Šv. Kūčių vakarienę atklydusios vėlės galėtų sušilti.
Baigus gaminti Šv. Kūčių vakarienę buvo būtina švariai iššluoti gryčią arba pirkią, nusiprausti ir persirengti švariais drabužiais. Aslą šeimininkė pabarstydavo kadagiais, šeimininkas atnešdavo ant stalo padėti šieno. Ant šieno užtiesdavo baltą švarią staltiesę. Stalo viduryje dėdavo kalėdaičius, kartais kryželį, duonos riekeles, arčiau vidurio – žirnių, pupų, kitiems valgiams vietos nebetaikydavo. Pasitaikydavo, kad šeimininkas paruoštą stalą su šluotele iš rugių varpų pašventindavo Šv. Velykų vandeniu. Daugelyje Lietuvos vietų merginos virš šventinio stalo kabindavo šiaudelių sodus su iš šiaudų ar iš kiaušinio kevalo padarytais paukšteliais. Pranė Dundulienė rašo, kad per Šv. Kūčias pagal archainę tradiciją virš stalo pakabindavo paukštį (kartais du, tris ir daugiau), padirbtą iš medžio, šiaudų, kiaušinio lukšto arba iš šiaudų suvarstytą saulutę, apkabinėtą paukščiais. Manoma, kad šis paprotys susijęs su vėlės inkarnacijos į paukščius vaizdiniais. Paukščius kabindavo, tikėdami, kad per šventes į namus sugrįžtančios mirusiųjų vėlės ir įsikuriančios tuose paukščiuose.
Prie Šv. Kūčių stalo paprastai būdavo renkamasi patekėjus Vakarinei žvaigždei (apie 18-19 val.). Pagal seną tradiciją prie bendros Šv. Kūčių vakarienės stalo būtinai susėsdavo visi šeimos nariai, tikėdami, kad tai padės sustiprinti šeimos santarvę. Ilgą laiką tikėta, kad Šv. Kūčių vakariene pavaišintas svetimas žmogus irgi neša namams laimę. Vienišų kaimynų irgi tą vakarą nepalikdavo vienų. Daugelyje Lietuvos vietovių pačioje garbingiausioje vietoje dėdavo tuščią lėkštutę atsitiktinai užklydusiam žmogui.
Ilgai tikėta, kad apeiginėje Šv. Kūčių vakarienėje dalyvauja ir mirusiųjų vėlės. Todėl visoje Lietuvoje žinomas paprotys: jei šeimoje neseniai mirė žmogus, toje vietoje, kur jis sėdėdavo, padėti lėkštutę su gabalėliu kalėdaičio (plotkelės), eglės ar rūtos šakelę arba apverstą šaukštą, stiklinę su gėrimu. Vėlesnis paprotys – uždegti grabnyčią ar padėti nedidelį kryželį. Visa tai – mirusiojo šeimos nario atminimui. Mūsų protėviai per Šv. Kūčias vaišino ir tas vėles, kurios, neturėdamos artimųjų, niekieno nevaišinamos, slankiojo apie namus. Su tuo atminimu siejamas ir paprotys Šv. Kūčių vakare ant lango statyti kisielių ir jį kabinant šaukštu, drabstyti pro langą. Kaip teigia P. Dundulienė: „dar XX a. ant Kūčių stalo po vakarienės dedama mėsos ir šaltienos, kad mirusieji turėtų ką valgyti.“
Angelė Vyšniauskaitė rašo, kad prieš pradėdami valgyti tėvas ar senolis, išėję į lauką, pakviesdavo protėvių vėles, šaltį, vėją, bites, be to, aprišdavo šiaudais sodo obelis, per kuriuos buvo nukošti kūčiai virti žirniai, pastuksendavo į bičių avilį, šalia padėję saldžiausio kūčios miešimo (medumi ar cukrumi pasaldintas vanduo). Šitaip, matyt, senovėje stengtasi įgyti gamtos jėgų bei mirusiųjų palankumą, su visais susitaikyti.
Prieš valgant Šv. Kūčių vakarienę Rytų Aukštaitijoje kiekvienų namų šeimininkas apsirėdydavo kokiais nors apeiginiais rūbais, kaip koks senovės vaidila. Šeimininkas avėdavo ilgus baltus trinyčius (juos seniau daugelis turėdavo), susijuosdavo juoda juosta, ant galvos užsidėdavo specialiai padarytą juodą kepurę, paimdavo nuo stalo kalėdaičius su lėkšte ir išeidavo į kiemą. Kalėdaičius šeimininkas iškilmingai tris kartus nešdavo apie gryčią arba pirkią. Apnešęs – prieidavo prie lango ir belsdavo. Tuomet gryčios ar pirkios viduje esantieji klausdavo jį: „– Kas ti aina?“ Plotkelių nešėjas, už lango stovėdamas, atsakydavo: „– Ponas Dievas! / – Kų ti neša? / – Geras dienas! / – Kas gi yra tos geros dienos? / – Šventos Kūčios! / – O kas tos Kūčios? – Dievo pyragas! / – O kas jų valgys? / – Geri žmonas, prostiems neduos!“ Po šių apeigų kalėdaičių nešėjas būdavo kviečiamas vidun. Įėjęs gryčion ar pirkion, padėdavo kalėdaičius ant stalo ir palaimindavo.
Lietuvoje Šv. Kūčių vakarienei, ypač mūsų šimtmečio pirmoje pusėje, patriarchaline tvarka kiekvienas sėsdavo į savo įprastinę vietą. Garbingiausia vieta - galas stalo ir krikštasuolės kertė po šventųjų paveikslais - tai tėvų, senelių, prosenelių vieta. Tėvas sėsdavo stalo gale. Greta jo, ant suolelio galo, iš kambario pusės, kad prireikus galėtų kitų netrukdydama pakilti, - motina. Prie tėvo paprastai sėsdavo berniukai ir vyrai, prie motinos - mergaitės. Samdiniai daug kur su šeimininkų šeima šį vakarą sėsdavo prie vieno stalo kaip lygūs su lygiais.
Šv. Kūčių vakarienė prasidėdavo visiems sustojus aplink stalą, persižegnojus, tėvui sukalbėjus maldą. Po jos būdavo dalijamasi kalėdaičiais (mišių aukos simboliais, kvietinių miltų bei vandens tyrelės specialioje formoje iškeptais ir bažnyčioje pašventintais paplotėliais. Tai šeimos santarvės, duonos simbolis). Kalėdaičius dažniausiai dalydavo tėvas. Suvalkijoje kiekvienam vakarieniaujančiam būtinai tekdavo po vieną kalėdaitį, kitur dažniausiai tik po dalį. Daugelyje Lietuvos vietų, ypač Aukštaitijoje, kalėdaičiais dalindavosi: tėvas paimdavo vieną paplotėlį ir duodavo jį laužti šeimos motinai, linkėdamas jai linksmų, gerų Šv. Kalėdų. Motina taip pat duodavo atsilaužti paplotėlį tėvui. Paskui tėvas kiekvienam esančiam prie stalo, ištiesdavo savo paplotėlį. Taip padarydavo ir motina. Po jų visi vakarieniautojai pasikeisdavo linkėjimais ir paplotėlių kąsniukais. Reikėdavo žiūrėti, kad nė vieno neaplenktum ir tavęs neaplenktų, nes tai reiškia didelę nelaimę, o gal ir mirtį ateinančiais metais. Laužiant paplotėlį, visi stengdavosi atsilaužti didesnį gabalą, negu lieka laikančiajam. Tuomet laužiančiojo metai bus geresni. Laikantysis saugoja, kad nenulaužtų didelio gabalo, nes gali jo „laimę nulaužti“. Jeigu ant stalo būdavo dedami obuoliai, tai po paplotėlio laužymo motina paimdavo obuolį, supjaustydavo į tiek dalių, kiek yra vakarieniaujančių, ir pirmąjį gabalėlį duodavo tėvui. Taip būdavo prisimenamas pirmųjų tėvų nupuolimas: kai Ieva davė obuolį Adomui, o tas jį ėmė ir valgė. Prisiminus biblinius siužetus obuolio gabalėliai būdavo išdalinami vakarieniautojams.
Po kalėdaičių, kartais ir obuolių dalybų motina ragindavo šeimyną valgyti. Pirmenybė būdavo teikiama sūriems patiekalams. Po to sekdavo saldūs patiekalai. Ant stalo šeimyna rasdavo 12 valgių. Senovėje buvo paprotys dėti 9 patiekalus. Tai atitiko devyndienę Mėnulio kalendoriaus savaitę. Skaičius 12 simbolizuoja visų metų mėnesius, o pagal krikščioniškas tradicijas 12 Jėzaus apaštalų. Dabartyje išlikę Šv. Kūčių valgiai turi simbolinę prasmę. Dauguma jų kilę iš Biblijos siužetų ir liaudies pasaulėjautos.
Obuoliai. Simbolizuoja Rojaus medį, Adomo ir Ievos išvarymą iš Rojaus, nuodėmės atėjimą į pasaulį.
Žirniai. Jie kaip ir obuoliai simbolizuoja pirmųjų žmonių išvarymą iš Rojaus, Adomo ašaras. Todėl, kai kas po kalėdaičio valgo žirnius. Žirniai taip pat vadinti Marijos arba žmonių ašaromis.
Kviečiai. Vieni įvardija, jog tai skalsos simbolis. Kviečiai valgomi, kad visus metus būtų duonos ir kad javai laukuose derėtų. Kiti kviečius sieja su legenda, kaip Erodas norėjo nužudyti kūdikėlį Jėzų. Marija kūdikėlį paslėpusi sterblėje. Kai Erodo kareivis paprašė parodyti, ką ten turi, ji parodžiusi, o kareiviai ten pamatė tik kviečius.
Grūdų mišinys. Vieni teigia, jog žirniai, pupos, kviečiai, avižos simbolizuoja derlingus metus, gerą praėjusių ir ateinančių metų derlių. Kiti vadovaujasi Biblija ir tikina, kad, kai Adomą ir Ievą išvarė iš Rojaus, jie valgė miežius. Todėl ir per Šv. Kūčias valgomi miežiai ir kviečiai. Dar vienas grudų mišinio buvimas ant Šv. Kūčių stalo siejamas su Juozapu ir Marija. Sako, kad jie eidami užsirašyti, nešėsi greit negendančio maisto – žirnių, pupų ir kviečių. Taip pat yra manoma, jog kviečiai, žirniai, pupos simbolizuoja Marijos ašaras.
Medus. Tai šviesos ir sveikatos simbolis.
Kūčiukai – šližikai. Tai paskutinės vakarienės duona, simbolizuoja agapę – meilės vakarienę; Į kūčiukus pirmaisiais krikščionybės amžiais buvo panašūs komunikatai; Kūčiukas – tai duonos kepaliukas protėvių vėlėms vaišinti.
Žuvis ir silkė. Tai pasninko valgis. Primena apaštalus – jie buvo žvejai. Žuvis ir silkė primena Dievo stebuklą prie Samareto – Simono tinklų pripildymą, minios žmonių pamaitinimą dviem žuvimis ir penkiais kepaliukais duonos. Be to, žuvies galva simbolizuoja Kristaus kankinimo įrankius.
Spanguolės. Jos apsaugo nuo priešų – kad nesugautų ir nesutrintų.
Duona ir pyragas. Tai stiprybės, proto, susivaldymo, ištikimybės, gerumo, nuolankumo simbolis.
Tautiniame kūčių vakarienės pavelde susipynęs įvairių epochų palikimas.
Taip pat ant Šv. Kūčių stalo randamas ir aguonpienis. Šiam aguonas sutrinti būdavo vyrų darbas. Šv. Kūčių vakarienei gaminami ir įvairūs kisieliai.
Zarasų rajone ant Šv. Kūčių stalo būdavo teikiami ir patiekalai iš grybų. Buvo valgomi virti baravykai, su svogūnais ir pipirais bei lauro lapeliais. Grybai būdavo valgomi šalti su nuoviru. Taip pat Zarasų rajone būdavo valgomi ir karšti džiovinti, kepti aliejuje baravykai bei grybai bulvėse, paruošti su aliejumi ir sudėti į bulves išpjautu viduriu. Zarasų rajone būdavo valgomi ir grybų maltinukai.
Zarasų rajone būdavo gaminama ir per Šv. Kūčių vakarienę valgoma grucė (gruca, Grütze. Nemaltų (tik nugrūstų) grūdų kruopos: Dabar grùcė daroma malūne, šatruojant miežius; Grucė – senas lietuvių valgis, gamintas iš piestoje grūstų miežių grūdų, išvirintų su žirniais, pridėjus kiek aliejaus, o kartais ir silkę). Grucė būdavo valgoma šalta ir užgeriama aguonpieniu, kad kitų metų derlius būtų geresnis. Grucė Zarasų rajone būdavo verdama ir saldžiame miešime (medumi ar cukrumi pasaldintas vanduo).
Taip pat ant Šv. Kūčių stalo randami ir kopūstai ir mišrainės.
Zarasų rajone per Šv. Kūčias buvo valgomi ir bulviniai patiekalai. Labiausiai paplitę – švilpikai (bulves išvirdavo su lupenomis. Jas ataušindavo, nulupdavo, sumaldavo. Į masę įdėdavo miltų bei druskos. Tešlą gerai išminkydavo. Įvairių formų blynelius senoliai kepdavo ant aliejaus) bei stulčikai (šutintas bulves nulupa, sudeda į medinę geldelę, truputį pasūdo ir praaušusias grūda, kol pasidaro tąsi masė. Kai visai ataušta daro plonu volelius, supjausto ir deda į dubenėlį, apšlaksto aliejumi ir deda ant stalo).
Šv. Kūčių stalui Zarasų rajone būdavo gaminamos spurgos – šustiniai (kieta sumaltų šutintų avižų nevirta košė arba iš tos košės suspausti kukuliai, maltiniai (pasninko valgis); Avižinė bandelė; Avižinių kruopų apkepas; Padarytas iš šutintų grūdų).
Šv. Kūčių stalui Zarasų rajone buvo gaminami barščiai, bulvių sriuba bei raugienė (valgis iš ruginių miltų, apipiltų virintu vandeniu ir paraugintų, degtienė, saldė; Tokia gira iš rugių (daigintų) miltų; rūgščių kopūstų sriuba). Paskutinioji ypač buvo paplitusi Salako apylinkėse.
Ant Šv. Kūčių stalo mėgstama dėti ir džiovintų vaisių bei riešutų.
Per Šv. Kūčių vakarienę labai svarbu paragauti kiekvieno valgio. Kai kur Lietuvoje buvo tikima, kad tas, kuris ilgiau per Šv. Kūčias valgys, ilgiau gyvens, tam tėvo ūkis atiteks, arba kas pirmas per Šv. Kūčių vakarienę pavalgys, tam ateinančiais metais darbai geriau seksis. Šv. Kūčių stalas visada rodė ne tik šeimos turtingumą, bet ir šeimininkės išradingumą. Nors ant stalo dedama tik 12 patiekalų, tačiau gera šeimininkė Šv. Kūčioms mokėdavo pagaminti 20-30 valgių. Pagrindiniai kasmet būdavo tie patys, o antraeilius kaitaliodavo. Iš viso Lietuvoje suskaičiuojama daugiau kaip 100 Šv. Kūčių valgių arba jų variantų. Jie visi pasninkiniai – gaminami be riebalų arba tik su aliejumi.
Prie Šv. Kūčių stalo elgdavosi kaip bažnyčioje: ramiai, santūriai, pagarbiai, bet ir, jeigu praėjusiais metais nebuvo didelės nelaimės, smagiai. Pirmi kalbėdavo tėvas ir motina. Prisimindavo mirusius. Seneliai kartais ir susigraudindavo, sakydavo: „Dievas žino, kur ir kaip sulauksime kitų Kūčių.“ O tėvas ir motina, žiūrėdami į vaikus, neretai pridėdavo: „Vaje, vargeliai jūs mano, kiek duonelės jūs suvalgot, kiek duonelės…“. Prisimindavo tuos, kurie tremtyje, emigracijoje, kariuomenėje ir kartu negali būti prie Šv. Kūčių stalo. Tėvas arba senelis pasakodavo apie kūdikėlio Jėzaus gimimą, ateinančias šventes, jų reikšmę, kartais apie pirmuosius žmones. Buvo prisimenami įvykiai šeimoje nuo praėjusių Šv. Kūčių, aptardavo javus, derlių, sukauptas gėrybes. Su viltimi būdavo kalbama apie ateinančius metus. Tėvai paliesdavo žmonių tarpusavio pagarbos klausimus, ugdė vaikų santūrumą. Dažnai, ypač bitininkų šeimose, buvo kalbama apie bites: kokios geros jos darbininkės, jų tarpusavio bičiulystę, vienybę, tarnavimą Dievui ir žmonėms. Prie Šv. Kūčių stalo buvo aptariama, kas važiuos į bažnyčią, kas liks namuose ir prižiūrės gyvulius, ruoš kalėdinius pusryčius. Kol vyresnieji kalba, vaikai ir jaunimas tylėdavo. Paprastai į kalbą jie įsijungdavo tik pradėjus valgyti saldžius patiekalus, dažniausiai – tėvui į juos vienaip ar kitaip kreipiantis.
Baigus valgyti Šv. Kūčių vakarienę, bučiuodavo kryželį, sveikindavosi, tėvai pasibučiuodavo, vaikai pabučiuodavo tėvus, pirma motina, paskui tėvą. Vaikai dėkodavo tėvams už Šv. Kūčių vakarienę, namų šilumą, už jaukumą, o tėvai linkėdavo vaikams augti sveikiems, protingiems ir geriems, linkėdavo vieni kitiems laimingai sulaukti kitų Šv. Kūčių. Vėl pasimelsdavo už šeimos mirusius – senelius, prosenelius. Kiti dar, kaip ir prieš vakarienę, pagiedodavo, tarp jų ir „Visų šventųjų litaniją”. Dažnas kūčiavoti baigdavo tik persižegnojimu.
Rytų Lietuvoje aukštaičiai stalą nakčiai palikdavo padengtą, šaukštus apversdavo kniūbsčius. Seneliai aiškindavo, kad šią naktį susirenka Šv. Kūčių vakarienės protėvių ir kitų mirusių šeimos narių vėlės. Nors ir retai, būdavo ir kitokių aiškinimų (ateis Jėzulis, vaikščios Jėzus Kristus ir ragaus, Betliejaus piemenėliai, angeliukai). Jeigu rytą rasdavo šaukštą atverstą, sakydavo, kad jo savininkas tais metais mirs, kad jį pasiims pas save Šv. Kūčių naktį valgęs šiuo šaukštu velionis, bet būta ir priešingų nuomonių: atverstą šaukštą radusi šeima jautusis labai laiminga, kad artimieji jų dar nepamiršo. Kiti šaukštą kniūbsčią dėdavo tam, kad visi ištisus metus būtų sotūs, kad nieko šeimai netrūktų.
Aukštaitijoje lig šiol tebėra paprotys, per Šv. Kūčias pavalgius berti ant vaikų kviečių. Tai labai senoviška sakrališka to vakaro apeiga, kurią seniau atlikdavo tik šeimos motina. Tikėta, kad tas vaikas, ant kurio beriant daugiau grūdų užkrisią, būsiąs išmintingesnis.
Šv. Kūčių vakare, dar prie stalo vienaip ar kitaip buvo bandoma spėti ateitį. Populiariausias būrimas šiuo aspektu buvo šiaudų traukimas iš po baltos staltiesės.
Traukti šiaudus mėgo visi – vaikai ir suaugę. Paprastai traukti buvo galima tik vieną kartą. Buvo nusistovėjusi traukimo tvarka – visi vienu metu arba paeiliui. Traukdavo nežiūrėdami, dešine ranka, dviem pirštais. Moterys, ištraukusios ilgą šiaudelį ir su galvena, džiaugdavosi, kad bus geras linų derlius. Vyrams ilgas šiaudelis, ir dar su varpa, pranašavo derlingus metus, gerą vasarojų. Kuris iš po staltiesės išsitraukia ilgesnį šiaudelį, tai tam ateinančiais metais teks linai sėti – jie augs aukšti, pluoštas bus ilgas. Ateitį spėdavo iš daugelio šiaudų žymių (jų net 14): ilgas stiebelis – ilgas ir gražus gyvenimas, ilgi linai, geras vasarojus, laimė, turtas, pasisekimas, vedybos, aukštas vyras, toli nutekės; storas – turtas, ilgas gyvenimas; su gumbu – turtingas, vargas, bėdos; šakotas – turtas, laimė; skarotas – turtas; su lapeliais – turtas; su sėklelėmis, galvute – derlius, galvočius. Blogi ženklai: trumpas – nelaimė, neturtas, trumpas gyvenimas, mažas vyras; kreivas – nelaimės; plonas – vargas, greitas palūžimas; lūžęs – vargas, greita mirtis; sutrešęs – ligos; susirangęs – vargas; ilgas lygus – trumpas ir nelaimingas gyvenimas. Šiaudelius vėl dėdavo po staltiesę, jų numesti negalima, kadangi laikyti šventais.
Po Šv. Kūčių vakarienės šiaudai nuo stalo buvo nešami gyvuliams – paprastai tai šeimininko darbas. Jei šiaudai nuo stalo švariai pakyla – šeimoje bus santaika, laimė, o jeigu lieka padraikų, dar ir ant grindų nukrinta, šeimą lydės nelaimės, netvarka. Šeimininkas apžiūrėdavo pabiras. Ypatingos sėkmės ženklai – sėklos, taip pat ir lauko augalų (aukštaičiams visos sėklos vienodos reikšmės sėkmės ženklas) – jei pabirų daug, metai bus derlingi, jei mažai – prasti. Jei rasdavo kviečio, rugio, dobilo, avižos grūdelį ar žirnį, tikėdavosi gero jų derliaus. Kai ant stalo visai nieko nelieka – bus nederlingi prasti metai, sausa vasara. Kiti pagal tai, kokių grūdų daugiausia išbirę, spręsdavo, kas ateinančiais metais geriausia derės, ką anksčiausia ir ko daugiausia reiks sėti.
Daugelyje Lietuvos vietų stovint arba jau susėdus prie Kūčių stalo, paslapčiomis stebėdavo vieni kitų šešėlius, tame tarpe ir savo. Tai darydavo ir po vakarienės meldžiantis (Zarasų raj.). Daugiau tai mirties spėlionės: gali mirti ar susirgti ir tas, kurio šešėlio besimeldžiant po vakarienės nematyti (Zarasų raj.).
Būdavo ir tokių namų, kur Šv. Kūčių vakarienės metu skaičiuodavo žirnius, pupas, pupeles, riešutus, net lėkštėje likusius ar iš šaukšto išbirusius kviečius (Avilių apyl., Zarasų raj.) – poriniai ar neporiniai metai. Kitur imdavo tiesiai iš dubens saują šližikų ir žiūrėdavo, poromis ar ne poromis.
SPĖJIMAI – BŪRIMAI LAUKE. Šiaudų traukimas. Šiaudus traukdavo iš stogo, kūlio, nuo aprištų obelų, iš patalo. Šiaudą iš stogo kuri mergina ištrauks ilgiausią, ta pirma ištekės. Geriausias šiaudas su varpa: ūkininkui – derlingi metai, o jei be varpos – blogas rugių derlius; mergaitei varpa – vestuvės, be varpos – vienatvė. Traukdavo mergaitės šiaudus ir kuokšteliais, jei porinis skaičius – vedybos).
Malkos. Jaunimas, ypač paaugliai, visur Lietuvoje po Šv. Kūčių vakarienės skaičiuodavo Kalėdoms atneštus pagalius – čiumpa iš pastogės, malkinės ar priemenės ir bėga vidun. Atneštus į pirkią ar gryčią pagalius dėliojo poromis ant aslos. Jeigu glėbys porinis – ateinantys metai bus poriniai, neporinis – dar metus teks mergauti. Būdavo ir jungtinių spėjimų – mergaitė, bėgdama malkų, išgirs lojant šunį – iš tos pusės bus piršliai.
SPĖJIMAS IŠ APAVO. Apavo metimas per galvą. Ateitis spėjama iš apavo padėties durų atžvilgiu (kartais aiškinama nevienodai). Jeigu durų pusę atsisuka smaigalys – per jas įeis piršliai arba pati iškeliausi, jei kulnas – metus dar pabūsi. Kiti aiškindavosi priešingai: smaigalys į vidų – atves piršlius.
Kepurių vertimas. Ima tris kepures, dubenėlius ar lėkštutes, dar kiti – puodukus, ir deda ant suolo ar stalo. Vienas iš žaidėjų, kitų patikėtinis, visiems išėjus arba nusisukus, kepurę ar indus apvoždavo ir po jais pakišdavo likimą simbolizuojančius daiktus. Po vienu pavožtas būna vienatvės simbolis (rožančius, rūta), po antru – vedybų (žiedas), po trečiu – mirties (anglis, rožančius, žemė, žvakė). Eilės tvarką reguliuodavo patikėtinis. Žaidėjai eidavo po vieną ir nusikeldavo indelį ar kepurę. Jei atidengdavo žiedą – ištekės (ves), jei rožančių – davatkaus, o jei smėlio žiupsnelį mirs. Ir taip visi iš eilės. Būdavo, kad prieš leidžiant atidengti žaidėjui užrišdavo akis ir apsukdavo aplinkui. Kiti paeiliui, kartojant žaidimą, versdavo tris kartus: daiktas, kuris tam pačiam žmogui atsiversdavo visus tris kartus, buvo laikomas lemties ženklu.
L i e j i n i a i. Ištirpintą šaukšte vašką pila j dubenėlį ar kibirą su vandeniu. Lašindavo ir nuo degančios žvakės. Figūrėlėse ieškodavo lemtingų ženklų. Gana dažnai jų ieškodavo įvairiai sukiojant. Jei mergaitės išlieta figūrėlė primindavo akėčias, sakydavo, kad ji išeis už ūkininko, kas išsiliejo arklį – bus turtingas, gėlės reiškia – džiaugsmą, gyvenimą jaunime, gyvulys – tie gyvuliai seksis, karstas – ašaras, mirtį, laivas – jūreivystę, kelionę jūra, mergaitėms – toli ištekės, lopšys – vaiką, lova – ligą, paukštis – kelionę, pilis – pasiturimą gyvenimą, plunksna – ištekės už raštininko, stalas ir daug galvelių – vedybas, raitelis – ištekės, šautuvas – tarnybą kariuomenėje, vaikas – susilauks vaiko, žiedas – džiaugsmą, laimę, vestuves, vienas žmogus – vienatvę, gyvenimą drauge, vedybas, pora žmonių – ištekės. Kartais išsiliedavo angelo, velnio figūra.
Per Šv. Kūčias spėdavo, kokie bus orai...
Šv. Kūčių dieną po vakarienės vyresni žmonės eidavo į kiemą kitų metų orų spėti. Labiausiai akį traukė dangus. Jeigu jis nusėtas smulkiais baltais debesų kamuoliukais – metai žada būti derlingi. Jei pirma vakare pamatyta žvaigždė būna ryški, šviesi ir mirksi – seksis visus metus, būsi laimingas, bus saulėti metai, geras derlius. Giedras žvaigždėtas, ypač su į krūvas susimetusiomis žvaigždėmis, dangus – irgi derlingų metų ženklas: gausu bus grybų, uogų, gerai vištos dės, obelys derės. Gero obuolių derliaus laukdavo ir kai vaismedžiai Šv. Kūčių dieną apšerkšniję ar gausiai apsnigti. Šerkšnas žadąs ir lietingus metus, gerą karvių pieningumą, gausų apynių derlių. Ateinančių metų orus bei derlių spėdavo ir iš kritulių Šv. Kūčių vakare: jeigu sninga arba lyja – bus geri metai. Dideliais gumulais – „bobų kąsniais“. Jeigu debesys dideliais gabalais plaukia – bus geras bulvių derlius. Jeigu lyja – bus derlingi metai, gerai žolė augs, karvės daug pieno duos. Jeigu sninga arba lyja ryte – bus ankstyvi bičių spiečiai, jei po pietų – vėlyvi.
Kai pastogėse kabėdavo ilgi varvekliai, tikėdavosi karštos vasaros, galimų gaisrų nuo perkūnijos, gero karvių pieningumo. Geras ženklas esąs šaltos Šv. Kūčios – būsiančios gražios Velykos, šiltas saulėtas pavasaris, karšta vasara, brandus derlius.
Jei Šv. Kūčių dieną ant stogo pakraščio laikosi daug sniego, bus daug baravykų.
Kai Šv. Kūčių vakaras giedras, ryškiai šviečia žvaigždės, žiema bus šalta, o vasara karšta, Joninės – be lietaus.
Būdavo sakoma, kad jeigu per Šv. Kūčias mėnulis jaunas, linus sėti reikia dirvone, jei senas – senoje dirvoje.
Per Šv. Kūčias išėjus į lauką spėti, kokie bus orai, ne visi atlikus spėjimus iš karto grįždavo namo. Likusieji lauke vilkdavo blukį.
BLUKIO VILKIMAS. Daugybė senųjų baltiškųjų ar lietuviškųjų papročių siejami su laikoma antgamtiška ugnies kilme. Blukio arba anot aukštaičių ugnies mitulio vilkimo ir deginimo apeigos minimos nuo XII amžiaus. Blukio deginimas ir vilkimas simbolizuoja senojo pasaulio išlydėjimą; jį reikia sunaikinti, kad užleistų vietą naujajam. Kai blukis sudeginamas, išlaisvinama gyvybės ugnis, visatai padedama atsinaujinti. Tikėta, kad sudeginant blukį, sudeginami senieji metai, jų blogybės, tamsa. Etnologai teigia, kad blukio vilkimo apeiga akivaizdžiai parodo kalėdinį virsmą – seno sunaikinimą ir naujo gimimą.
Blukio vilkimas – vienas įdomiausių lietuviškų papročių, jungiančių mitologinį turinį su kolektyvine apeiga bei tam tikra socialine funkcija. Blukio vilkimas suburdavo bendruomenę linksmam ritualui. Šv. Kūčių vakarą kaimo gyventojai užnerdavo virves ant storos medinės kaladės arba kelmo ir vilkdavo ją per kaimą, užsukdami į kiekvieną kiemą. Kaimo gale iškilmingai sukurdavo laužą ir sudegindavo blukį. Velkantieji persirengdavo čigonais, mitiniais gyvūnais, nepažįstamais žmonėmis. Būtinai turėjo būti 12 mitinių būtybių (dvylika – astronominis skaičius, kuris siejamas su mėnulio ciklu). Tokių ceremonijų dalyviai buvo vadinami blukvilkiais. Blukvilkiai visą laiką dainuodavę, šokdavę, per blukį šokinėdavę, netgi visokių šunybių aplankytų sodybų šeimininkams prikrėsdavę. Kai kuriuose šalies regionuose Blukio vilkimo paprotys buvo gyvas iki Pirmojo pasaulinio karo. Jis vis dažniau atgaivinamas ir šiandien.
Po šios ceremonijos kūčiavotojai jau grįždavo namo.
Visgi, kalbant apie Šv. Kūčias dar svarbu užsiminti ir apie gyvulių kalbas bei vandens stebuklą...
GYVULIŲ KALBOS. Lietuviškasis Kūdikėlio Jėzaus gimimo vaizdinys artimai siejasi su kuklia tvartelio aplinka. Juk jis gimė pastogėje gyvuliams, jų aplinkoje. Todėl Šv. Kūčių dieną valstiečiai ir tvartus geriau pakreikdavo, kad Dievuliui gimstant gyvuliai turėtų kur sausai atsiklaupti, geriau šerdavo, kad ir jie pajustų šventę, kad užmirštų skriaudas, bernų ir piemenų botagų smūgius, paglostydavo juos. Ypač nejauku būdavo bernams, nes jų botagų dažniausia patirdavo arkliai. Kai kur gyventojai nelaukdami Kalėdų ryto ir šieno arkliams nuo Šv. Kūčių stalo nunešdavo. Sakydavo, kad pirmosios gimusį kūdikėlį Jėzų pamatę avelės ir karvės – avelės nešusios šieno, o jautis kvapu šildęs. Todėl tik šiems gyvuliams Šv. Kūčių stalo šiaudai ir teduodami.
Lygiai 12 val. nakčia gyvuliai atsikelia ant pirmutiniu kojų ir minutę meldžiasi, paskui vėl gulasi ant šono. Šią naktį jie ir kalbasi, kaip ir tuomet, kai gimė Kristus, ir asilas su jaučiu, eidami jo šildyti, kalbėjosi.
Gyvulių kalbą ne visiems lemta girdėti – galima išgirsti tik atsitiktinai; dažniausiai taip atsitinka tvarte apsinakvojusiam reikalo ir skurdo verčiamam žmogui. Gali girdėti ir jauniausias bei seniausias šeimoje žmogus (Zarasų raj., Antazavės apyl.). Sakydavo, kad gyvulių šneką galima išgirsti prieš 12 val., kol gaidžiai neužgiedojo, tyliai, kad gyvuliai nematytų, užlipus ant tvarto ar palindus po ėdžiomis. Tik vaikai, nepaisydami vyresniųjų gąsdinimų, bėgdavo gyvulių pasiklausyti. Tyčiomis klausantis gali ištikti nelaimė, net mirtis, o jeigu kitam pasakys, ką girdėjo, gali dar ir apkursti.
VANDENS STEBUKLAS. Po Šv. Kūčių vakarienės, 12 val., su vandeniu dėdavosi nepaprasti dalykai – vienur šuliniuose tapdavo saldus, kitur vynu virsdavo. Ne vienas paauglys, patikėjęs tais pasakojimais, sulaukęs vidunakčio bėgdavo prie šulinio ar iš kibiro pirkioje ar gryčioje ragaudavo. Vieni kitiems ir patarinėti nesišykštėdavo, kad prisisėmus ąsotį vandens, reikia nuolat po truputį gurkšnoti. Sugulę vaikai prašydavosi pažadinami ir vis ragaudavo iš prie lovos pasidėto puodelio, kol beragaudami vėl užmigdavo.
Pasakojimuose apie vandenį susipynę du pradai – krikščioniškasis ir ikikrikščioniškasis. Krikščioniškajam atstovauja vandens pasikeitimas vynu Kristaus atėjimo į pasaulį metu. Ikikrikščioniškajam laikotarpiui, matyt, reikėtų priskirti tikėjimą ypatinga tokio vandens galia – jo atsigėrusiam lemta būti laimingam.
Trumpai apibendrinant, Šv. Kūčių nakties papročiai — savotiškas intarpas tarp Šv. Kūčių vakarienės ir Kristaus gimimo pagerbimo bažnyčioje.
Anot senolių tamsusis metų laikas užbaigiamas ritualine Šv. Kūčių vakariene. Kalbininkas Kazimieras Būga, remdamasis lyginamosios kalbotyros duomenimis, yra įrodęs, kad lietuvių protėviai žodį „kūčia“ per slavus iš senovės graikų yra pasiskolinę XII amžiuje. Tą pačią prasmę, kaip mūsų „kūčia“, turi graikų kalbos žodis „kukkia“. Tai patiekalas iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių ar miežių, pasaldintų bičių medumi, ir, svarbiausia, skirtas į puotą pakviestoms protėvių vėlėms vaišinti. Tai aukos patiekalas, kuris paprastai suvalgomas pačių aukotojų. Kviečiai ir žirniai – svarbiausia kūčios sudedamoji dalis. Vienas pirmųjų žodį „kūčia“ mininčių lietuviškų šaltinių yra pamokslų rinkinys, vadinamas „Volfenbiutelio Postilė“. Jame sakoma, kad lietuviai buria su kūčiomis – „žirniais, kviečiais su medum sumaišytais, kad apsigintų nuo velnių ir perkūno“. M. Pretorijus 1690 m. rašė: „Kūčių vakarą jie visų gyvulių tvartuose pabarsto žirnių ir kviečių, kad gerai sektųsi gyvuliai.“ Kalėdų dieną žmonės eidami į bažnyčią pasiimdavo žirnių ir kviečių, o grįžę namo juos atiduodavo vištoms ir žąsims. Tai rodo, jog žirniai ir kviečiai yra svarbiausia kūčios sudedamoji dalis. Greičiausiai, šio ritualinio patiekalo vardu imta vadinti ir gruodžio 24-oji, diena, kada valgoma kūčia.
Šv. Kūčios – pasirengimas Šv. Kalėdoms ir išvakarių vakarienei, šventajam vakarui, kada valgomas ritualinis valgis „kūčia“. Tą dieną laikomasi sauso pasninko, tad tiek vaikai, tiek suaugusieji gauna tik šutintų žirnių. Žmonės ne tik pasninkaudavo, bet ir stengėsi susitaikyti, atleisti savo šeimos nariams ir kaimynams. Beveik visoje Lietuvoje būta papročio tą dieną padaryti gerą darbą vargšams. Dažnas nunešdavo jiems maisto, pasikviesdavo vakarienės. Šv. Kalėdų išvakarėse galiojo daugybė draudimų. Tą dieną negalima dirbti nieko, kas susiję su sukimo veiksmu (pavyzdžiui, vyti virvių), nes avys kvaituliu suksis. Negalima siūti, nes gyvuliai sunkiai ves; verpti – viesulas stogą nuneš; malti, malkų skaldyti, kulti – tikėta, kad triukšmingi darbai sukels ateinančios vasaros audras, kurios pakenks pasėliams, gyvuliams, trobesiams ir žmonėms. Gyvenamojoje gryčioje ar pirkioje negalėjai palikti nesuverpto kuodelio, nes į jį gali prispjaudyti laumės, įsivelti piktosios dvasios. Vengta leistis į ilgas keliones, nes bijota susitikti su besiblaškančiomis mirusiųjų dvasiomis. Šv. Kalėdų išvakarėse stengtasi neskolinti, kad netektų skolintis visus metus. Moterys, beje, retai išvengdavo skolų, bet šios dažniausiai buvo susijusios su Šv. Kūčių vakarienės ruoša. Kaimynas kaimyno irgi nelankydavo. Ateidavo tik su reikalu. Jei į svetimą gryčią užeidavo moteris, buvo geras ženklas – avys atsives avyčių.
Pasak Juozo Kudirkos, Šv. Kūčių dieną krosnį kurdavo du kartus: iš ryto ir po pietų. Iš ryto, pakurtoje krosnyje moterys gamindavo Šv. Kūčių vakarienę, po pietų krosnis būdavo kuriama, kad būtų galima nusimaudyti, o svarbiausia, kad per Šv. Kūčių vakarienę atklydusios vėlės galėtų sušilti.
Baigus gaminti Šv. Kūčių vakarienę buvo būtina švariai iššluoti gryčią arba pirkią, nusiprausti ir persirengti švariais drabužiais. Aslą šeimininkė pabarstydavo kadagiais, šeimininkas atnešdavo ant stalo padėti šieno. Ant šieno užtiesdavo baltą švarią staltiesę. Stalo viduryje dėdavo kalėdaičius, kartais kryželį, duonos riekeles, arčiau vidurio – žirnių, pupų, kitiems valgiams vietos nebetaikydavo. Pasitaikydavo, kad šeimininkas paruoštą stalą su šluotele iš rugių varpų pašventindavo Šv. Velykų vandeniu. Daugelyje Lietuvos vietų merginos virš šventinio stalo kabindavo šiaudelių sodus su iš šiaudų ar iš kiaušinio kevalo padarytais paukšteliais. Pranė Dundulienė rašo, kad per Šv. Kūčias pagal archainę tradiciją virš stalo pakabindavo paukštį (kartais du, tris ir daugiau), padirbtą iš medžio, šiaudų, kiaušinio lukšto arba iš šiaudų suvarstytą saulutę, apkabinėtą paukščiais. Manoma, kad šis paprotys susijęs su vėlės inkarnacijos į paukščius vaizdiniais. Paukščius kabindavo, tikėdami, kad per šventes į namus sugrįžtančios mirusiųjų vėlės ir įsikuriančios tuose paukščiuose.
Prie Šv. Kūčių stalo paprastai būdavo renkamasi patekėjus Vakarinei žvaigždei (apie 18-19 val.). Pagal seną tradiciją prie bendros Šv. Kūčių vakarienės stalo būtinai susėsdavo visi šeimos nariai, tikėdami, kad tai padės sustiprinti šeimos santarvę. Ilgą laiką tikėta, kad Šv. Kūčių vakariene pavaišintas svetimas žmogus irgi neša namams laimę. Vienišų kaimynų irgi tą vakarą nepalikdavo vienų. Daugelyje Lietuvos vietovių pačioje garbingiausioje vietoje dėdavo tuščią lėkštutę atsitiktinai užklydusiam žmogui.
Ilgai tikėta, kad apeiginėje Šv. Kūčių vakarienėje dalyvauja ir mirusiųjų vėlės. Todėl visoje Lietuvoje žinomas paprotys: jei šeimoje neseniai mirė žmogus, toje vietoje, kur jis sėdėdavo, padėti lėkštutę su gabalėliu kalėdaičio (plotkelės), eglės ar rūtos šakelę arba apverstą šaukštą, stiklinę su gėrimu. Vėlesnis paprotys – uždegti grabnyčią ar padėti nedidelį kryželį. Visa tai – mirusiojo šeimos nario atminimui. Mūsų protėviai per Šv. Kūčias vaišino ir tas vėles, kurios, neturėdamos artimųjų, niekieno nevaišinamos, slankiojo apie namus. Su tuo atminimu siejamas ir paprotys Šv. Kūčių vakare ant lango statyti kisielių ir jį kabinant šaukštu, drabstyti pro langą. Kaip teigia P. Dundulienė: „dar XX a. ant Kūčių stalo po vakarienės dedama mėsos ir šaltienos, kad mirusieji turėtų ką valgyti.“
Angelė Vyšniauskaitė rašo, kad prieš pradėdami valgyti tėvas ar senolis, išėję į lauką, pakviesdavo protėvių vėles, šaltį, vėją, bites, be to, aprišdavo šiaudais sodo obelis, per kuriuos buvo nukošti kūčiai virti žirniai, pastuksendavo į bičių avilį, šalia padėję saldžiausio kūčios miešimo (medumi ar cukrumi pasaldintas vanduo). Šitaip, matyt, senovėje stengtasi įgyti gamtos jėgų bei mirusiųjų palankumą, su visais susitaikyti.
Prieš valgant Šv. Kūčių vakarienę Rytų Aukštaitijoje kiekvienų namų šeimininkas apsirėdydavo kokiais nors apeiginiais rūbais, kaip koks senovės vaidila. Šeimininkas avėdavo ilgus baltus trinyčius (juos seniau daugelis turėdavo), susijuosdavo juoda juosta, ant galvos užsidėdavo specialiai padarytą juodą kepurę, paimdavo nuo stalo kalėdaičius su lėkšte ir išeidavo į kiemą. Kalėdaičius šeimininkas iškilmingai tris kartus nešdavo apie gryčią arba pirkią. Apnešęs – prieidavo prie lango ir belsdavo. Tuomet gryčios ar pirkios viduje esantieji klausdavo jį: „– Kas ti aina?“ Plotkelių nešėjas, už lango stovėdamas, atsakydavo: „– Ponas Dievas! / – Kų ti neša? / – Geras dienas! / – Kas gi yra tos geros dienos? / – Šventos Kūčios! / – O kas tos Kūčios? – Dievo pyragas! / – O kas jų valgys? / – Geri žmonas, prostiems neduos!“ Po šių apeigų kalėdaičių nešėjas būdavo kviečiamas vidun. Įėjęs gryčion ar pirkion, padėdavo kalėdaičius ant stalo ir palaimindavo.
Lietuvoje Šv. Kūčių vakarienei, ypač mūsų šimtmečio pirmoje pusėje, patriarchaline tvarka kiekvienas sėsdavo į savo įprastinę vietą. Garbingiausia vieta - galas stalo ir krikštasuolės kertė po šventųjų paveikslais - tai tėvų, senelių, prosenelių vieta. Tėvas sėsdavo stalo gale. Greta jo, ant suolelio galo, iš kambario pusės, kad prireikus galėtų kitų netrukdydama pakilti, - motina. Prie tėvo paprastai sėsdavo berniukai ir vyrai, prie motinos - mergaitės. Samdiniai daug kur su šeimininkų šeima šį vakarą sėsdavo prie vieno stalo kaip lygūs su lygiais.
Šv. Kūčių vakarienė prasidėdavo visiems sustojus aplink stalą, persižegnojus, tėvui sukalbėjus maldą. Po jos būdavo dalijamasi kalėdaičiais (mišių aukos simboliais, kvietinių miltų bei vandens tyrelės specialioje formoje iškeptais ir bažnyčioje pašventintais paplotėliais. Tai šeimos santarvės, duonos simbolis). Kalėdaičius dažniausiai dalydavo tėvas. Suvalkijoje kiekvienam vakarieniaujančiam būtinai tekdavo po vieną kalėdaitį, kitur dažniausiai tik po dalį. Daugelyje Lietuvos vietų, ypač Aukštaitijoje, kalėdaičiais dalindavosi: tėvas paimdavo vieną paplotėlį ir duodavo jį laužti šeimos motinai, linkėdamas jai linksmų, gerų Šv. Kalėdų. Motina taip pat duodavo atsilaužti paplotėlį tėvui. Paskui tėvas kiekvienam esančiam prie stalo, ištiesdavo savo paplotėlį. Taip padarydavo ir motina. Po jų visi vakarieniautojai pasikeisdavo linkėjimais ir paplotėlių kąsniukais. Reikėdavo žiūrėti, kad nė vieno neaplenktum ir tavęs neaplenktų, nes tai reiškia didelę nelaimę, o gal ir mirtį ateinančiais metais. Laužiant paplotėlį, visi stengdavosi atsilaužti didesnį gabalą, negu lieka laikančiajam. Tuomet laužiančiojo metai bus geresni. Laikantysis saugoja, kad nenulaužtų didelio gabalo, nes gali jo „laimę nulaužti“. Jeigu ant stalo būdavo dedami obuoliai, tai po paplotėlio laužymo motina paimdavo obuolį, supjaustydavo į tiek dalių, kiek yra vakarieniaujančių, ir pirmąjį gabalėlį duodavo tėvui. Taip būdavo prisimenamas pirmųjų tėvų nupuolimas: kai Ieva davė obuolį Adomui, o tas jį ėmė ir valgė. Prisiminus biblinius siužetus obuolio gabalėliai būdavo išdalinami vakarieniautojams.
Po kalėdaičių, kartais ir obuolių dalybų motina ragindavo šeimyną valgyti. Pirmenybė būdavo teikiama sūriems patiekalams. Po to sekdavo saldūs patiekalai. Ant stalo šeimyna rasdavo 12 valgių. Senovėje buvo paprotys dėti 9 patiekalus. Tai atitiko devyndienę Mėnulio kalendoriaus savaitę. Skaičius 12 simbolizuoja visų metų mėnesius, o pagal krikščioniškas tradicijas 12 Jėzaus apaštalų. Dabartyje išlikę Šv. Kūčių valgiai turi simbolinę prasmę. Dauguma jų kilę iš Biblijos siužetų ir liaudies pasaulėjautos.
Obuoliai. Simbolizuoja Rojaus medį, Adomo ir Ievos išvarymą iš Rojaus, nuodėmės atėjimą į pasaulį.
Žirniai. Jie kaip ir obuoliai simbolizuoja pirmųjų žmonių išvarymą iš Rojaus, Adomo ašaras. Todėl, kai kas po kalėdaičio valgo žirnius. Žirniai taip pat vadinti Marijos arba žmonių ašaromis.
Kviečiai. Vieni įvardija, jog tai skalsos simbolis. Kviečiai valgomi, kad visus metus būtų duonos ir kad javai laukuose derėtų. Kiti kviečius sieja su legenda, kaip Erodas norėjo nužudyti kūdikėlį Jėzų. Marija kūdikėlį paslėpusi sterblėje. Kai Erodo kareivis paprašė parodyti, ką ten turi, ji parodžiusi, o kareiviai ten pamatė tik kviečius.
Grūdų mišinys. Vieni teigia, jog žirniai, pupos, kviečiai, avižos simbolizuoja derlingus metus, gerą praėjusių ir ateinančių metų derlių. Kiti vadovaujasi Biblija ir tikina, kad, kai Adomą ir Ievą išvarė iš Rojaus, jie valgė miežius. Todėl ir per Šv. Kūčias valgomi miežiai ir kviečiai. Dar vienas grudų mišinio buvimas ant Šv. Kūčių stalo siejamas su Juozapu ir Marija. Sako, kad jie eidami užsirašyti, nešėsi greit negendančio maisto – žirnių, pupų ir kviečių. Taip pat yra manoma, jog kviečiai, žirniai, pupos simbolizuoja Marijos ašaras.
Medus. Tai šviesos ir sveikatos simbolis.
Kūčiukai – šližikai. Tai paskutinės vakarienės duona, simbolizuoja agapę – meilės vakarienę; Į kūčiukus pirmaisiais krikščionybės amžiais buvo panašūs komunikatai; Kūčiukas – tai duonos kepaliukas protėvių vėlėms vaišinti.
Žuvis ir silkė. Tai pasninko valgis. Primena apaštalus – jie buvo žvejai. Žuvis ir silkė primena Dievo stebuklą prie Samareto – Simono tinklų pripildymą, minios žmonių pamaitinimą dviem žuvimis ir penkiais kepaliukais duonos. Be to, žuvies galva simbolizuoja Kristaus kankinimo įrankius.
Spanguolės. Jos apsaugo nuo priešų – kad nesugautų ir nesutrintų.
Duona ir pyragas. Tai stiprybės, proto, susivaldymo, ištikimybės, gerumo, nuolankumo simbolis.
Tautiniame kūčių vakarienės pavelde susipynęs įvairių epochų palikimas.
Taip pat ant Šv. Kūčių stalo randamas ir aguonpienis. Šiam aguonas sutrinti būdavo vyrų darbas. Šv. Kūčių vakarienei gaminami ir įvairūs kisieliai.
Zarasų rajone ant Šv. Kūčių stalo būdavo teikiami ir patiekalai iš grybų. Buvo valgomi virti baravykai, su svogūnais ir pipirais bei lauro lapeliais. Grybai būdavo valgomi šalti su nuoviru. Taip pat Zarasų rajone būdavo valgomi ir karšti džiovinti, kepti aliejuje baravykai bei grybai bulvėse, paruošti su aliejumi ir sudėti į bulves išpjautu viduriu. Zarasų rajone būdavo valgomi ir grybų maltinukai.
Zarasų rajone būdavo gaminama ir per Šv. Kūčių vakarienę valgoma grucė (gruca, Grütze. Nemaltų (tik nugrūstų) grūdų kruopos: Dabar grùcė daroma malūne, šatruojant miežius; Grucė – senas lietuvių valgis, gamintas iš piestoje grūstų miežių grūdų, išvirintų su žirniais, pridėjus kiek aliejaus, o kartais ir silkę). Grucė būdavo valgoma šalta ir užgeriama aguonpieniu, kad kitų metų derlius būtų geresnis. Grucė Zarasų rajone būdavo verdama ir saldžiame miešime (medumi ar cukrumi pasaldintas vanduo).
Taip pat ant Šv. Kūčių stalo randami ir kopūstai ir mišrainės.
Zarasų rajone per Šv. Kūčias buvo valgomi ir bulviniai patiekalai. Labiausiai paplitę – švilpikai (bulves išvirdavo su lupenomis. Jas ataušindavo, nulupdavo, sumaldavo. Į masę įdėdavo miltų bei druskos. Tešlą gerai išminkydavo. Įvairių formų blynelius senoliai kepdavo ant aliejaus) bei stulčikai (šutintas bulves nulupa, sudeda į medinę geldelę, truputį pasūdo ir praaušusias grūda, kol pasidaro tąsi masė. Kai visai ataušta daro plonu volelius, supjausto ir deda į dubenėlį, apšlaksto aliejumi ir deda ant stalo).
Šv. Kūčių stalui Zarasų rajone būdavo gaminamos spurgos – šustiniai (kieta sumaltų šutintų avižų nevirta košė arba iš tos košės suspausti kukuliai, maltiniai (pasninko valgis); Avižinė bandelė; Avižinių kruopų apkepas; Padarytas iš šutintų grūdų).
Šv. Kūčių stalui Zarasų rajone buvo gaminami barščiai, bulvių sriuba bei raugienė (valgis iš ruginių miltų, apipiltų virintu vandeniu ir paraugintų, degtienė, saldė; Tokia gira iš rugių (daigintų) miltų; rūgščių kopūstų sriuba). Paskutinioji ypač buvo paplitusi Salako apylinkėse.
Ant Šv. Kūčių stalo mėgstama dėti ir džiovintų vaisių bei riešutų.
Per Šv. Kūčių vakarienę labai svarbu paragauti kiekvieno valgio. Kai kur Lietuvoje buvo tikima, kad tas, kuris ilgiau per Šv. Kūčias valgys, ilgiau gyvens, tam tėvo ūkis atiteks, arba kas pirmas per Šv. Kūčių vakarienę pavalgys, tam ateinančiais metais darbai geriau seksis. Šv. Kūčių stalas visada rodė ne tik šeimos turtingumą, bet ir šeimininkės išradingumą. Nors ant stalo dedama tik 12 patiekalų, tačiau gera šeimininkė Šv. Kūčioms mokėdavo pagaminti 20-30 valgių. Pagrindiniai kasmet būdavo tie patys, o antraeilius kaitaliodavo. Iš viso Lietuvoje suskaičiuojama daugiau kaip 100 Šv. Kūčių valgių arba jų variantų. Jie visi pasninkiniai – gaminami be riebalų arba tik su aliejumi.
Prie Šv. Kūčių stalo elgdavosi kaip bažnyčioje: ramiai, santūriai, pagarbiai, bet ir, jeigu praėjusiais metais nebuvo didelės nelaimės, smagiai. Pirmi kalbėdavo tėvas ir motina. Prisimindavo mirusius. Seneliai kartais ir susigraudindavo, sakydavo: „Dievas žino, kur ir kaip sulauksime kitų Kūčių.“ O tėvas ir motina, žiūrėdami į vaikus, neretai pridėdavo: „Vaje, vargeliai jūs mano, kiek duonelės jūs suvalgot, kiek duonelės…“. Prisimindavo tuos, kurie tremtyje, emigracijoje, kariuomenėje ir kartu negali būti prie Šv. Kūčių stalo. Tėvas arba senelis pasakodavo apie kūdikėlio Jėzaus gimimą, ateinančias šventes, jų reikšmę, kartais apie pirmuosius žmones. Buvo prisimenami įvykiai šeimoje nuo praėjusių Šv. Kūčių, aptardavo javus, derlių, sukauptas gėrybes. Su viltimi būdavo kalbama apie ateinančius metus. Tėvai paliesdavo žmonių tarpusavio pagarbos klausimus, ugdė vaikų santūrumą. Dažnai, ypač bitininkų šeimose, buvo kalbama apie bites: kokios geros jos darbininkės, jų tarpusavio bičiulystę, vienybę, tarnavimą Dievui ir žmonėms. Prie Šv. Kūčių stalo buvo aptariama, kas važiuos į bažnyčią, kas liks namuose ir prižiūrės gyvulius, ruoš kalėdinius pusryčius. Kol vyresnieji kalba, vaikai ir jaunimas tylėdavo. Paprastai į kalbą jie įsijungdavo tik pradėjus valgyti saldžius patiekalus, dažniausiai – tėvui į juos vienaip ar kitaip kreipiantis.
Baigus valgyti Šv. Kūčių vakarienę, bučiuodavo kryželį, sveikindavosi, tėvai pasibučiuodavo, vaikai pabučiuodavo tėvus, pirma motina, paskui tėvą. Vaikai dėkodavo tėvams už Šv. Kūčių vakarienę, namų šilumą, už jaukumą, o tėvai linkėdavo vaikams augti sveikiems, protingiems ir geriems, linkėdavo vieni kitiems laimingai sulaukti kitų Šv. Kūčių. Vėl pasimelsdavo už šeimos mirusius – senelius, prosenelius. Kiti dar, kaip ir prieš vakarienę, pagiedodavo, tarp jų ir „Visų šventųjų litaniją”. Dažnas kūčiavoti baigdavo tik persižegnojimu.
Rytų Lietuvoje aukštaičiai stalą nakčiai palikdavo padengtą, šaukštus apversdavo kniūbsčius. Seneliai aiškindavo, kad šią naktį susirenka Šv. Kūčių vakarienės protėvių ir kitų mirusių šeimos narių vėlės. Nors ir retai, būdavo ir kitokių aiškinimų (ateis Jėzulis, vaikščios Jėzus Kristus ir ragaus, Betliejaus piemenėliai, angeliukai). Jeigu rytą rasdavo šaukštą atverstą, sakydavo, kad jo savininkas tais metais mirs, kad jį pasiims pas save Šv. Kūčių naktį valgęs šiuo šaukštu velionis, bet būta ir priešingų nuomonių: atverstą šaukštą radusi šeima jautusis labai laiminga, kad artimieji jų dar nepamiršo. Kiti šaukštą kniūbsčią dėdavo tam, kad visi ištisus metus būtų sotūs, kad nieko šeimai netrūktų.
Aukštaitijoje lig šiol tebėra paprotys, per Šv. Kūčias pavalgius berti ant vaikų kviečių. Tai labai senoviška sakrališka to vakaro apeiga, kurią seniau atlikdavo tik šeimos motina. Tikėta, kad tas vaikas, ant kurio beriant daugiau grūdų užkrisią, būsiąs išmintingesnis.
Šv. Kūčių vakare, dar prie stalo vienaip ar kitaip buvo bandoma spėti ateitį. Populiariausias būrimas šiuo aspektu buvo šiaudų traukimas iš po baltos staltiesės.
Traukti šiaudus mėgo visi – vaikai ir suaugę. Paprastai traukti buvo galima tik vieną kartą. Buvo nusistovėjusi traukimo tvarka – visi vienu metu arba paeiliui. Traukdavo nežiūrėdami, dešine ranka, dviem pirštais. Moterys, ištraukusios ilgą šiaudelį ir su galvena, džiaugdavosi, kad bus geras linų derlius. Vyrams ilgas šiaudelis, ir dar su varpa, pranašavo derlingus metus, gerą vasarojų. Kuris iš po staltiesės išsitraukia ilgesnį šiaudelį, tai tam ateinančiais metais teks linai sėti – jie augs aukšti, pluoštas bus ilgas. Ateitį spėdavo iš daugelio šiaudų žymių (jų net 14): ilgas stiebelis – ilgas ir gražus gyvenimas, ilgi linai, geras vasarojus, laimė, turtas, pasisekimas, vedybos, aukštas vyras, toli nutekės; storas – turtas, ilgas gyvenimas; su gumbu – turtingas, vargas, bėdos; šakotas – turtas, laimė; skarotas – turtas; su lapeliais – turtas; su sėklelėmis, galvute – derlius, galvočius. Blogi ženklai: trumpas – nelaimė, neturtas, trumpas gyvenimas, mažas vyras; kreivas – nelaimės; plonas – vargas, greitas palūžimas; lūžęs – vargas, greita mirtis; sutrešęs – ligos; susirangęs – vargas; ilgas lygus – trumpas ir nelaimingas gyvenimas. Šiaudelius vėl dėdavo po staltiesę, jų numesti negalima, kadangi laikyti šventais.
Po Šv. Kūčių vakarienės šiaudai nuo stalo buvo nešami gyvuliams – paprastai tai šeimininko darbas. Jei šiaudai nuo stalo švariai pakyla – šeimoje bus santaika, laimė, o jeigu lieka padraikų, dar ir ant grindų nukrinta, šeimą lydės nelaimės, netvarka. Šeimininkas apžiūrėdavo pabiras. Ypatingos sėkmės ženklai – sėklos, taip pat ir lauko augalų (aukštaičiams visos sėklos vienodos reikšmės sėkmės ženklas) – jei pabirų daug, metai bus derlingi, jei mažai – prasti. Jei rasdavo kviečio, rugio, dobilo, avižos grūdelį ar žirnį, tikėdavosi gero jų derliaus. Kai ant stalo visai nieko nelieka – bus nederlingi prasti metai, sausa vasara. Kiti pagal tai, kokių grūdų daugiausia išbirę, spręsdavo, kas ateinančiais metais geriausia derės, ką anksčiausia ir ko daugiausia reiks sėti.
Daugelyje Lietuvos vietų stovint arba jau susėdus prie Kūčių stalo, paslapčiomis stebėdavo vieni kitų šešėlius, tame tarpe ir savo. Tai darydavo ir po vakarienės meldžiantis (Zarasų raj.). Daugiau tai mirties spėlionės: gali mirti ar susirgti ir tas, kurio šešėlio besimeldžiant po vakarienės nematyti (Zarasų raj.).
Būdavo ir tokių namų, kur Šv. Kūčių vakarienės metu skaičiuodavo žirnius, pupas, pupeles, riešutus, net lėkštėje likusius ar iš šaukšto išbirusius kviečius (Avilių apyl., Zarasų raj.) – poriniai ar neporiniai metai. Kitur imdavo tiesiai iš dubens saują šližikų ir žiūrėdavo, poromis ar ne poromis.
SPĖJIMAI – BŪRIMAI LAUKE. Šiaudų traukimas. Šiaudus traukdavo iš stogo, kūlio, nuo aprištų obelų, iš patalo. Šiaudą iš stogo kuri mergina ištrauks ilgiausią, ta pirma ištekės. Geriausias šiaudas su varpa: ūkininkui – derlingi metai, o jei be varpos – blogas rugių derlius; mergaitei varpa – vestuvės, be varpos – vienatvė. Traukdavo mergaitės šiaudus ir kuokšteliais, jei porinis skaičius – vedybos).
Malkos. Jaunimas, ypač paaugliai, visur Lietuvoje po Šv. Kūčių vakarienės skaičiuodavo Kalėdoms atneštus pagalius – čiumpa iš pastogės, malkinės ar priemenės ir bėga vidun. Atneštus į pirkią ar gryčią pagalius dėliojo poromis ant aslos. Jeigu glėbys porinis – ateinantys metai bus poriniai, neporinis – dar metus teks mergauti. Būdavo ir jungtinių spėjimų – mergaitė, bėgdama malkų, išgirs lojant šunį – iš tos pusės bus piršliai.
SPĖJIMAS IŠ APAVO. Apavo metimas per galvą. Ateitis spėjama iš apavo padėties durų atžvilgiu (kartais aiškinama nevienodai). Jeigu durų pusę atsisuka smaigalys – per jas įeis piršliai arba pati iškeliausi, jei kulnas – metus dar pabūsi. Kiti aiškindavosi priešingai: smaigalys į vidų – atves piršlius.
Kepurių vertimas. Ima tris kepures, dubenėlius ar lėkštutes, dar kiti – puodukus, ir deda ant suolo ar stalo. Vienas iš žaidėjų, kitų patikėtinis, visiems išėjus arba nusisukus, kepurę ar indus apvoždavo ir po jais pakišdavo likimą simbolizuojančius daiktus. Po vienu pavožtas būna vienatvės simbolis (rožančius, rūta), po antru – vedybų (žiedas), po trečiu – mirties (anglis, rožančius, žemė, žvakė). Eilės tvarką reguliuodavo patikėtinis. Žaidėjai eidavo po vieną ir nusikeldavo indelį ar kepurę. Jei atidengdavo žiedą – ištekės (ves), jei rožančių – davatkaus, o jei smėlio žiupsnelį mirs. Ir taip visi iš eilės. Būdavo, kad prieš leidžiant atidengti žaidėjui užrišdavo akis ir apsukdavo aplinkui. Kiti paeiliui, kartojant žaidimą, versdavo tris kartus: daiktas, kuris tam pačiam žmogui atsiversdavo visus tris kartus, buvo laikomas lemties ženklu.
L i e j i n i a i. Ištirpintą šaukšte vašką pila j dubenėlį ar kibirą su vandeniu. Lašindavo ir nuo degančios žvakės. Figūrėlėse ieškodavo lemtingų ženklų. Gana dažnai jų ieškodavo įvairiai sukiojant. Jei mergaitės išlieta figūrėlė primindavo akėčias, sakydavo, kad ji išeis už ūkininko, kas išsiliejo arklį – bus turtingas, gėlės reiškia – džiaugsmą, gyvenimą jaunime, gyvulys – tie gyvuliai seksis, karstas – ašaras, mirtį, laivas – jūreivystę, kelionę jūra, mergaitėms – toli ištekės, lopšys – vaiką, lova – ligą, paukštis – kelionę, pilis – pasiturimą gyvenimą, plunksna – ištekės už raštininko, stalas ir daug galvelių – vedybas, raitelis – ištekės, šautuvas – tarnybą kariuomenėje, vaikas – susilauks vaiko, žiedas – džiaugsmą, laimę, vestuves, vienas žmogus – vienatvę, gyvenimą drauge, vedybas, pora žmonių – ištekės. Kartais išsiliedavo angelo, velnio figūra.
Per Šv. Kūčias spėdavo, kokie bus orai...
Šv. Kūčių dieną po vakarienės vyresni žmonės eidavo į kiemą kitų metų orų spėti. Labiausiai akį traukė dangus. Jeigu jis nusėtas smulkiais baltais debesų kamuoliukais – metai žada būti derlingi. Jei pirma vakare pamatyta žvaigždė būna ryški, šviesi ir mirksi – seksis visus metus, būsi laimingas, bus saulėti metai, geras derlius. Giedras žvaigždėtas, ypač su į krūvas susimetusiomis žvaigždėmis, dangus – irgi derlingų metų ženklas: gausu bus grybų, uogų, gerai vištos dės, obelys derės. Gero obuolių derliaus laukdavo ir kai vaismedžiai Šv. Kūčių dieną apšerkšniję ar gausiai apsnigti. Šerkšnas žadąs ir lietingus metus, gerą karvių pieningumą, gausų apynių derlių. Ateinančių metų orus bei derlių spėdavo ir iš kritulių Šv. Kūčių vakare: jeigu sninga arba lyja – bus geri metai. Dideliais gumulais – „bobų kąsniais“. Jeigu debesys dideliais gabalais plaukia – bus geras bulvių derlius. Jeigu lyja – bus derlingi metai, gerai žolė augs, karvės daug pieno duos. Jeigu sninga arba lyja ryte – bus ankstyvi bičių spiečiai, jei po pietų – vėlyvi.
Kai pastogėse kabėdavo ilgi varvekliai, tikėdavosi karštos vasaros, galimų gaisrų nuo perkūnijos, gero karvių pieningumo. Geras ženklas esąs šaltos Šv. Kūčios – būsiančios gražios Velykos, šiltas saulėtas pavasaris, karšta vasara, brandus derlius.
Jei Šv. Kūčių dieną ant stogo pakraščio laikosi daug sniego, bus daug baravykų.
Kai Šv. Kūčių vakaras giedras, ryškiai šviečia žvaigždės, žiema bus šalta, o vasara karšta, Joninės – be lietaus.
Būdavo sakoma, kad jeigu per Šv. Kūčias mėnulis jaunas, linus sėti reikia dirvone, jei senas – senoje dirvoje.
Per Šv. Kūčias išėjus į lauką spėti, kokie bus orai, ne visi atlikus spėjimus iš karto grįždavo namo. Likusieji lauke vilkdavo blukį.
BLUKIO VILKIMAS. Daugybė senųjų baltiškųjų ar lietuviškųjų papročių siejami su laikoma antgamtiška ugnies kilme. Blukio arba anot aukštaičių ugnies mitulio vilkimo ir deginimo apeigos minimos nuo XII amžiaus. Blukio deginimas ir vilkimas simbolizuoja senojo pasaulio išlydėjimą; jį reikia sunaikinti, kad užleistų vietą naujajam. Kai blukis sudeginamas, išlaisvinama gyvybės ugnis, visatai padedama atsinaujinti. Tikėta, kad sudeginant blukį, sudeginami senieji metai, jų blogybės, tamsa. Etnologai teigia, kad blukio vilkimo apeiga akivaizdžiai parodo kalėdinį virsmą – seno sunaikinimą ir naujo gimimą.
Blukio vilkimas – vienas įdomiausių lietuviškų papročių, jungiančių mitologinį turinį su kolektyvine apeiga bei tam tikra socialine funkcija. Blukio vilkimas suburdavo bendruomenę linksmam ritualui. Šv. Kūčių vakarą kaimo gyventojai užnerdavo virves ant storos medinės kaladės arba kelmo ir vilkdavo ją per kaimą, užsukdami į kiekvieną kiemą. Kaimo gale iškilmingai sukurdavo laužą ir sudegindavo blukį. Velkantieji persirengdavo čigonais, mitiniais gyvūnais, nepažįstamais žmonėmis. Būtinai turėjo būti 12 mitinių būtybių (dvylika – astronominis skaičius, kuris siejamas su mėnulio ciklu). Tokių ceremonijų dalyviai buvo vadinami blukvilkiais. Blukvilkiai visą laiką dainuodavę, šokdavę, per blukį šokinėdavę, netgi visokių šunybių aplankytų sodybų šeimininkams prikrėsdavę. Kai kuriuose šalies regionuose Blukio vilkimo paprotys buvo gyvas iki Pirmojo pasaulinio karo. Jis vis dažniau atgaivinamas ir šiandien.
Po šios ceremonijos kūčiavotojai jau grįždavo namo.
Visgi, kalbant apie Šv. Kūčias dar svarbu užsiminti ir apie gyvulių kalbas bei vandens stebuklą...
GYVULIŲ KALBOS. Lietuviškasis Kūdikėlio Jėzaus gimimo vaizdinys artimai siejasi su kuklia tvartelio aplinka. Juk jis gimė pastogėje gyvuliams, jų aplinkoje. Todėl Šv. Kūčių dieną valstiečiai ir tvartus geriau pakreikdavo, kad Dievuliui gimstant gyvuliai turėtų kur sausai atsiklaupti, geriau šerdavo, kad ir jie pajustų šventę, kad užmirštų skriaudas, bernų ir piemenų botagų smūgius, paglostydavo juos. Ypač nejauku būdavo bernams, nes jų botagų dažniausia patirdavo arkliai. Kai kur gyventojai nelaukdami Kalėdų ryto ir šieno arkliams nuo Šv. Kūčių stalo nunešdavo. Sakydavo, kad pirmosios gimusį kūdikėlį Jėzų pamatę avelės ir karvės – avelės nešusios šieno, o jautis kvapu šildęs. Todėl tik šiems gyvuliams Šv. Kūčių stalo šiaudai ir teduodami.
Lygiai 12 val. nakčia gyvuliai atsikelia ant pirmutiniu kojų ir minutę meldžiasi, paskui vėl gulasi ant šono. Šią naktį jie ir kalbasi, kaip ir tuomet, kai gimė Kristus, ir asilas su jaučiu, eidami jo šildyti, kalbėjosi.
Gyvulių kalbą ne visiems lemta girdėti – galima išgirsti tik atsitiktinai; dažniausiai taip atsitinka tvarte apsinakvojusiam reikalo ir skurdo verčiamam žmogui. Gali girdėti ir jauniausias bei seniausias šeimoje žmogus (Zarasų raj., Antazavės apyl.). Sakydavo, kad gyvulių šneką galima išgirsti prieš 12 val., kol gaidžiai neužgiedojo, tyliai, kad gyvuliai nematytų, užlipus ant tvarto ar palindus po ėdžiomis. Tik vaikai, nepaisydami vyresniųjų gąsdinimų, bėgdavo gyvulių pasiklausyti. Tyčiomis klausantis gali ištikti nelaimė, net mirtis, o jeigu kitam pasakys, ką girdėjo, gali dar ir apkursti.
VANDENS STEBUKLAS. Po Šv. Kūčių vakarienės, 12 val., su vandeniu dėdavosi nepaprasti dalykai – vienur šuliniuose tapdavo saldus, kitur vynu virsdavo. Ne vienas paauglys, patikėjęs tais pasakojimais, sulaukęs vidunakčio bėgdavo prie šulinio ar iš kibiro pirkioje ar gryčioje ragaudavo. Vieni kitiems ir patarinėti nesišykštėdavo, kad prisisėmus ąsotį vandens, reikia nuolat po truputį gurkšnoti. Sugulę vaikai prašydavosi pažadinami ir vis ragaudavo iš prie lovos pasidėto puodelio, kol beragaudami vėl užmigdavo.
Pasakojimuose apie vandenį susipynę du pradai – krikščioniškasis ir ikikrikščioniškasis. Krikščioniškajam atstovauja vandens pasikeitimas vynu Kristaus atėjimo į pasaulį metu. Ikikrikščioniškajam laikotarpiui, matyt, reikėtų priskirti tikėjimą ypatinga tokio vandens galia – jo atsigėrusiam lemta būti laimingam.
Trumpai apibendrinant, Šv. Kūčių nakties papročiai — savotiškas intarpas tarp Šv. Kūčių vakarienės ir Kristaus gimimo pagerbimo bažnyčioje.