Šiaurės pašvaistė Gražutėje
Kai naktis virš Gražutės regioninio parko nutyla, o miškai pasineria į giliausią tamsą, dangus pradeda savo tylų ritualą. Atrodo, lyg pati žemė sulaikytų kvapą, laukdama ženklo iš aukščiau.
Šiaurės pašvaistė – tai ne tik reginys. Tai kosminė šviesa, gimstanti tada, kai Saulės vėjo dalelės pasiekia Žemę ir susiduria su jos magnetiniu lauku . Susitikimas, kurio nematyti kasdien, bet kai jis įvyksta – dangus nušvinta gyvais, šokančiais potėpiais: žaliais, violetiniais, kartais rausvais
Sakoma, kad ši šviesa pasirodo tik ten, kur dar likusi tikra tamsa. Kur miškai saugo paslaptis, o ežerai moka tylėti. Šią naktį Gražutės regioninis parkas tapo riba tarp žemės ir kosmoso, tarp to, ką galime paaiškinti, ir to, ką galime tik pajusti.
Tai akimirka, kuri nešviečia – ji paliečia. Ji primena, koks mažas esi po begaliniu dangumi… ir koks laimingas, kad gali būti liudininku tokio stebuklo.
