Kultūros paveldas

Gražutės regioniniame parke yra net 231 kultūros paveldo objektas – 146 pavieniai kultūros paveldo objektai yra įtraukti į KPD registrą. Gražutės regioniniame parke yra 14 registrinių kompleksų. Kompleksus sudaro 51 registrinis pavienis objektas. Kiti – 95 registriniai objektai kompleksų neformuoja. Gražutės regioniniame parke yra net 85 pavieniai objektai neįtraukti į kultūros paveldo registrą. Jie žinomi kaip vietinės reikšmės – arba galėtų būti įtraukti į KPD registrą, arba – prižiūrimi savivaldybės, arba – priklausomi nuo fizinę objektų būklę ir vertybes nustatančių tyrimų.

Parko teritorijoje anuomet gyveno sėlių ir lietuvių gentys. Apie jų gyvenimo būdą bei buitį pasakoja gausiai išlikęs archeologinis paveldas. Tai: piliakalniai ir piliakalniai su gyvenvietėmis, alkakalniai, pilkapynai / pilkapiai bei kapinynai, archeologiniai – mitologiniai akmenys – senovės kulto vietos.

Parke stūkso net 15 piliakalnių. 7 iš 15 piliakalnių randamos buvusių senovės gyvenviečių liekanos, leidusios piliakalnius datuoti II tūkst. pr. Kr. – I tūkst.-II tūkst. po Kr. Taigi, galima teigti, jog I tūkst. pradžioje piliakalniuose virė gyvenimas. Keleto piliakalnių klestėjimo laikas itin ilgas – iki V a. (Sokiškių piliakalnis) ar net XIII a. (Šiukščių ir Degučių piliakalniai gyvavo iki pat Lietuvos valstybės susikūrimo).

Iki tol, kol susiformavo valstybė senovės lietuviai savo mirusiuosius laidodavo pilkapiuose, išsidėsčiusiuose pavieniui, mažomis grupėmis ar ištisais pilkapynais. Ne išimtis ir Gražutės regioninio parko teritorija, turinti 33 pilkapynus / pilkapius bei 2 plokštinius kapinynus. Šie objektai rodo, jog geležies amžiuje dabartinėje, nuo 1992 m. susiformavusioje Gražutės regioninio parko teritorijoje buvo įsikūrusi ne viena gyvenvietė.

Kad teritorija pagonišku laikotarpiu buvo gana gausiai apgyvendinta, rodo ir išlikę 4 alkakalniai bei 5 archeologiniai – mitologiniai akmenys – senovės kulto vietos.

Jau kitą, šiek tiek vėlyvesnę į Gražutės regioninio parko teritoriją patenkančių gyvenviečių istoriją pasakoja įvairus urbanistikos ir architektūros paveldas bei inžinerijos paveldas.

Gražutės regioninio parko apylinkės išsiskiria buvusių vandens malūnų gausa. Tai nenuostabu, turint omenyje didelį vietovės vandens telkinių kiekį. Vietiniai stengėsi išnaudoti vandens energiją statydami vandens malūnus, vėliau – garinius, o galiausiai ir hidroelektrinę. Be abejo, kalbėdami apie inžinerinį paveldą turime nepamiršti ir tiltų, lieptų bei milo vėlyklų.

Gražutės regioniniame parke išlikę dvarai su ūkiniais pastatais, sodais irbažnyčios pasakoja apie čia šeimininkavusias Giedraičių, Rudaminų, Beganskių, Daugėlų, Strutinskių bei Petkevičių gimines bei apie Antalieptėje veikusią Basųjų Karmelitų vienuoliją, Salako miestelio gyventojų bendruomeniškumą ir atsidavimą, Dūkšto dvare dienas leidusius kultūros atstovus – A. Mickevičių, Janą Rustemą, Adomą Hrebnickį. Šį paveldą papildo tam tikras asmenybes arba istorinius įvykius įamžinantys memorialiniai paminklai ir vietos. Šios per gausų senųjų kapinių palikimą įamžina XVIII – XX a. laidojimo tradicijas.

Gražutės regioniniame parke ryškus sakralinės dailės paveldas bei kryždirbystės objektai: kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai ir koplytėlės. Visa tai laikoma dvasinės kultūros fenomenu, kurį įprasmina kryždirbystė tradicija ir kryžių simbolika.

Gražutės regioninio parko piliakalniai su gyvenvietėmis, memorialiniai paminklai ir vietos, architektūros paveldo objektai formuoja kompleksus.

Taigi, apibendrinant, galima teigti, jog Gražutės regioninio parko kultūros paveldas yra visuotinė vertybė, svarbi individui, bendruomenei ir visuomenei. Svarbu jį išsaugoti ir perduoti būsimoms kartoms. Gali atrodyti, kad Gražutės regioniniame parke esantis paveldas priklauso praeičiai arba yra statiškas, tačiau iš tiesų jis kinta dėl mūsų veiklos. Negana to, mūsų paveldas labai svarbus kuriant Europos ateitį. Gražutės regioniniame parke esantis kultūros paveldas tai – „Europos paveldas praeities ir ateities gijų pynė“.