Kelionę šiuo maršrutu geriausiai pradėti nuo Salako Švč. Mergelės Sopulingosios bažnyčios. Stovėjimo aikštelėje (Bažnyčios g. 28, Salakas) galėsite palikti automobilį. Trasa driekiasi pušynu, kuriame vasarą galėsite prisirinkti uogų, rudenį – grybų, žiemą bristi per pusnis, o pavasarį pasitikti sugrįžusius paukščius. Jus tikrai nustebins išraiškingas ledyno suformuotas kraštovaizdis.

Pasiekus Ganiavos ežerą dešinėje kelio pusėje – Giteniškės pilkapynas. Atsitiktinumas ar ne, bet pilkapiai išdėstyti tam tikra tvarka. Kviečiame tapti tikrais milžinkapių tyrinėtojais ir bebandančiais nustatyti, kokį žvaigždyną atkartoja pilkapių išsidėstymas.

Ganiavos ežeras ir jį supanti pelkė yra svarbi čia perintiems paukščiams, dėl to nereikėtų jų trukdyti ir nuo balandžio 1 iki rugpjūčio 1 dienos nesilankyti šalia trasos esančiame Ganiavos telmologiniame draustinyje.

Įspūdingas ir visada šaltas Mergežeris. Legenda byloja, kad vieną kartą velnias pačiupo čia skalbti atėjusią dailią mergelę ir nusitempė ją ežeran. Apėję visą ežerą drąsiai briskite į pelkę – taką čia pramynė briedžiai. Būkite budrūs – pelkė angies buveinė. Vasarą pelkutėje paieškokite uogų girtuoklių (vaivorų), o rudenį spanguolių. Išbridusius iš pelkės jus vėl apglėbs pušų vėsa ir gaiva.

Trasai baigiantis kairėje kelio pusėje – senosios žydų kapinės. Laidojimo paprotys reikalavo, kad žydų kapinės būtų ant kalno arba jo nuolydyje, taip, kad nuo gyvenvietės jas skirtų upė ar ežeras, ir ne mažiau kaip 50 alkūnių nuo artimiausio namo. Kapinės atrodo apleistos, bet pagal žydų papročius, viskas, kas užauga kapinių vietoje, yra šventa ir liesti nevalia.

Sugrįžę į Salako miestelį, pažadėkite sau atvykti čia dar kartą ir patirti naujų įspūdžių!