Gražutės regioninio parko piliakalniai
Archeologiniai paminklai Gražutės regioniniame parke, pirmiausiai, piliakalniai rodo, jog pirmosios gyvenvietės čia kūrėsi II tūkst. pr. Kr. – I-II tūkst. po Kr. Be to, šie unikalūs artefaktai liudija, jog Šiaurės – Rytų Aukštaitijoje pirmieji gyventojai kūrėsi prie upių slėnių, pelkių juosiamose kalvose, krantų kyšuliuose, pusiasaliuose ar prie ežerų.
Gražutės regioniniame parke randami piliakalniai, tai ne dirbtinai žmogaus supiltos kalvos, o natūraliu būdu susiformavę (daugiausiai traukiantis paskutiniajam ledynmečiui) reljefo dariniai su senosios juos įrengusių žmonių veiklos pėdsakais.
Pats ,,piliakalnio“ pavadinimas yra senovinis, kilęs iš tų laikų, kai svarbiausias piliakalnyje stovėjusios medinės pilaitės elementas buvo iš žemių supilti jos pylimai. Lietuvių kalboje žodis „pilis” kildinamas iš „pilti”. Kai kada pasimetė ar užsimiršo ir pati piliakalnio vieta: piliakalniu pradėta vadinta įspūdingesnė kalva netoli tikrojo piliakalnio arba liko tik pilį menantis aplinkos pavadinimas. XX a. pradėjus domėtis pačiais piliakalniais, jiems pradėtos skirti visos vietovės, kurių pavadinimo šaknyje yra ,,pil“ bei vietos, panašios į pylimus.
„Piliakalnio“ sąvoka yra plati tiek teritoriniu, tiek ir chronologiniu aspektais. Dėl to piliakalniais vadinami labai skirtingi savo išorine išvaizda bei vidine struktūra objektai: nuo labai panašių į paprastas kalvas ankstyvųjų piliakalnių iki gerai matomais grioviais ir pylimais sutvirtintų vėlyvųjų piliakalnių. Žvelgiant į dabartinį piliakalnių vaizdą, juose bendrų požymių, jungiančių visus piliakalnius ir kartu skiriančių juos nuo kitų senovinių įtvirtinimų, surasti sunku. Tai dabartinės piliakalnių būklės pasekmė. Visi piliakalniai mūsų dienas pasiekė apardyti įvairių gamtos ir žmogaus jėgų: nuplauti upių, nuarti, iškasinėti duobių ir kt.
Ne išimtis ir Gražutės regioninio parko piliakalniai.
Gražutės regioniniame parke seniausia piliakalnių paskirtis buvo gyvenamoji. Jų aikštelėse statyti gyvenamieji būstai ir ūkiniai pastatai, o šlaituose ir aikštelių pakraščiuose buvo įrengiami pylimai, supiltos neaukštos žemių juostos, už kurių kasami grioviai. Gyvenvietės buvo silpnai įtvirtintas, keliolika hektarų apėmęs papilys (įtvirtinta ir gyvenama gyvenvietė. Papilys būdavo už piliakalnį didesnė teritorija, apjuosta gynybiniu grioviu ir / ar pylimu. Papilius paprastai įrengdavo vietoje, kuri būdavo apsaugota gamtinių (reljefo) kliūčių – pvz., aukštumoje šalia piliakalnio. Minėtuosius teiginius įrodo konkretūs archeologiniai Gražutės regioninio parko piliakalnių radiniai: žmonių kaulai, puodai, šukės, durklai, akmeniniai kirvukai, degto molio, gludinti akmens kirvukai, anglys ir kitos senovės liekanos.
Gražutės regioninis parkas garsėja ir strateginių – gynybinių – Sokiškių, Dūkštelių, Senojo Dūkšto, Pasamanės, Putrakalnio piliakalnių tinklo išlikimu. Šie piliakalniai, nutolę vienas nuo kito 200-850 m atstumu. Jie yra su pylimais ir gynybiniais grioviais. Nuo vieno piliakalnio viršūnės matomi ir kiti piliakalniai. Tai rodo, jog senovėje buvo įmanoma tarpusavyje perduoti laužų skleidžiamus signalus, pranešančius apie pavojų.
Gražutės regioniniame parke yra 15 piliakalnių: 8 pavieniai ir 7 kompleksiniai: Lūžų, Verslavos, Degučių kaimo piliakalnis, vad. Ažusamaniu arba Samaniu, Galminių, Šiukščių kaimo piliakalnis, vad., Moliakalniu, Ūžėniškių, Zokorių, Dūkštelių arba Senojo Dūkšto piliakalnis, Pasamanės, Sokiškių, Jakiškių, Kiemionių, Vitkūnų, Bielkaučyznos piliakalnis, vad. Pakaršinės arba Batarėja, Dūkštelių piliakalnis, vad. Putrakalniu.
Gražutės regioniniame parke randami piliakalniai, tai ne dirbtinai žmogaus supiltos kalvos, o natūraliu būdu susiformavę (daugiausiai traukiantis paskutiniajam ledynmečiui) reljefo dariniai su senosios juos įrengusių žmonių veiklos pėdsakais.
Pats ,,piliakalnio“ pavadinimas yra senovinis, kilęs iš tų laikų, kai svarbiausias piliakalnyje stovėjusios medinės pilaitės elementas buvo iš žemių supilti jos pylimai. Lietuvių kalboje žodis „pilis” kildinamas iš „pilti”. Kai kada pasimetė ar užsimiršo ir pati piliakalnio vieta: piliakalniu pradėta vadinta įspūdingesnė kalva netoli tikrojo piliakalnio arba liko tik pilį menantis aplinkos pavadinimas. XX a. pradėjus domėtis pačiais piliakalniais, jiems pradėtos skirti visos vietovės, kurių pavadinimo šaknyje yra ,,pil“ bei vietos, panašios į pylimus.
„Piliakalnio“ sąvoka yra plati tiek teritoriniu, tiek ir chronologiniu aspektais. Dėl to piliakalniais vadinami labai skirtingi savo išorine išvaizda bei vidine struktūra objektai: nuo labai panašių į paprastas kalvas ankstyvųjų piliakalnių iki gerai matomais grioviais ir pylimais sutvirtintų vėlyvųjų piliakalnių. Žvelgiant į dabartinį piliakalnių vaizdą, juose bendrų požymių, jungiančių visus piliakalnius ir kartu skiriančių juos nuo kitų senovinių įtvirtinimų, surasti sunku. Tai dabartinės piliakalnių būklės pasekmė. Visi piliakalniai mūsų dienas pasiekė apardyti įvairių gamtos ir žmogaus jėgų: nuplauti upių, nuarti, iškasinėti duobių ir kt.
Ne išimtis ir Gražutės regioninio parko piliakalniai.
Gražutės regioniniame parke seniausia piliakalnių paskirtis buvo gyvenamoji. Jų aikštelėse statyti gyvenamieji būstai ir ūkiniai pastatai, o šlaituose ir aikštelių pakraščiuose buvo įrengiami pylimai, supiltos neaukštos žemių juostos, už kurių kasami grioviai. Gyvenvietės buvo silpnai įtvirtintas, keliolika hektarų apėmęs papilys (įtvirtinta ir gyvenama gyvenvietė. Papilys būdavo už piliakalnį didesnė teritorija, apjuosta gynybiniu grioviu ir / ar pylimu. Papilius paprastai įrengdavo vietoje, kuri būdavo apsaugota gamtinių (reljefo) kliūčių – pvz., aukštumoje šalia piliakalnio. Minėtuosius teiginius įrodo konkretūs archeologiniai Gražutės regioninio parko piliakalnių radiniai: žmonių kaulai, puodai, šukės, durklai, akmeniniai kirvukai, degto molio, gludinti akmens kirvukai, anglys ir kitos senovės liekanos.
Gražutės regioninis parkas garsėja ir strateginių – gynybinių – Sokiškių, Dūkštelių, Senojo Dūkšto, Pasamanės, Putrakalnio piliakalnių tinklo išlikimu. Šie piliakalniai, nutolę vienas nuo kito 200-850 m atstumu. Jie yra su pylimais ir gynybiniais grioviais. Nuo vieno piliakalnio viršūnės matomi ir kiti piliakalniai. Tai rodo, jog senovėje buvo įmanoma tarpusavyje perduoti laužų skleidžiamus signalus, pranešančius apie pavojų.
Gražutės regioniniame parke yra 15 piliakalnių: 8 pavieniai ir 7 kompleksiniai: Lūžų, Verslavos, Degučių kaimo piliakalnis, vad. Ažusamaniu arba Samaniu, Galminių, Šiukščių kaimo piliakalnis, vad., Moliakalniu, Ūžėniškių, Zokorių, Dūkštelių arba Senojo Dūkšto piliakalnis, Pasamanės, Sokiškių, Jakiškių, Kiemionių, Vitkūnų, Bielkaučyznos piliakalnis, vad. Pakaršinės arba Batarėja, Dūkštelių piliakalnis, vad. Putrakalniu.